Alytiškė Rima Tamašauskienė visai neseniai paminėjo šeštuosius metus nuo reikšmingos datos, padalijusios jos gyvenimą į dvi dalis – prieš inksto transplantaciją ir po inksto transplantacijos.
Ji pasakojo, kad anksčiau niekuomet nesusimąstė, kad jos kūne funkcionuos kito žmogaus organas, tačiau dabar džiaugiasi ir dėkoja organo donorui ir jo šeimai už padovanotą gyvenimą.
Mintimis atsukusi laiką atgal į 2017 metų pradžią, Rima prisiminė, kad gyveno intensyvų gyvenimą. Tuo metu ji pilnu etatu dirbo buhaltere ir savo paslaugas teikdavo tiek Alytuje, tiek Kaune.
Sutrikusią inkstų veiklą išdavė 1 simptomas
Apie savo sveikatą Rima susimąstydavo retai. Ji pasakojo, kad anksčiau visai nekreipė į ją dėmesio, nes nejuto tam poreikio. Vis tik vėliau vizitai pas medikus tapo kasdienine moters duona ir įpročius teko pakeisti.
„Aš buhalterė, tad daug dirbdavau ir anksčiau visiškai nekreipdavau dėmesio į savo sveikatą, nesimatuodavau kraujo spaudimo, nesilankydavau pas gydytojus, netgi nežinojau, kas yra mano šeimos gydytoja.
Visgi, 2017 metų kovo mėnesį aš pradėjau šlapintis su krauju, labai skaudėjo galvą. Tada nuėjau pas gydytoją, ten man padarė tyrimus, kurie parodė, kad blogas kraujas, šlapimas, aukštas kraujo spaudimas.
Tada poliklinikoje man davė išgerti kažkokią tabletę, o ta tabletė, matyt, man sumažino kraujo spaudimą. Aš buvau pratusi prie aukšto kraujo spaudimo ir taip vaikščiojau, važinėjau dirbti į Kauną, tad man atrodė gerai.
Kai spaudimas nukrito, man pasidarė bloga, ėmė suktis galva. Šeimos gydytoja iškvietė greitąją pagalbą ir mane Alytuje paguldė į ligoninę“, – pasakojo pašnekovė.
Tuo metu Rimai buvo atlikti įvairūs tyrimai, tačiau ji prisipažino, kad iš to laiko beveik nieko nepamena. Kitą dieną moterį pervežė į Kauno klinikas ir paguldė į Nefrologijos skyrių.
Čia jai atliko plazmaferezės procedūras (aut. past. – šių procedūrų metu kartu su kraujo plazma pašalinama didžioji dalis organizme esančių nuodų). Rima pasakojo, kad jos inkstai tuo metu jau nebedirbo, o organizmas buvo užkrėstas, tad taikytos procedūros jai buvo žūtbūt reikalingos.
„Prastos savijautos pagrindas buvo nuo aukšto kraujo spaudimo, nes aš jo nesimatavau ir nesigydžiau. Tada medikai man dar savaitę laiko darė įvairius tyrimus, per kurią aš nieko, praktiškai, neprisimenu.
Man nustatė hemolizinį ureminį sindromą su ryškia neurologine simptomatika. Ši liga labai stipriai pažeidė mano inkstus. Buvo labai blogai“, – sunkiausiu periodu dalijosi pašnekovė.
Ištiko ne viena klinikinė mirtis
Po diagnozės nustatymo Rima dar beveik tris mėnesius praleido Kauno klinikose. Ji pasakojo, kad iš pradžių buvo labai sunku, jos gyvybė kybojo ant plauko.
„Mane buvo ištikusi ne viena klinikinė mirtis. Medikai atliko ir kitas procedūras, stengėsi, kad mano inkstai atsistatytų, bet neatsistatė. Buvo nustatyta galutinė inkstų nepakankamumo stadija, jie dar kažkiek funkcionavo, bet labai mažai“, – tuometinę savo būseną prisiminė Rima.
Šiek tiek sustiprėjusią pacientę gydytojai išleido namo ir Rima tuomet gydėsi Alytuje. Jai kas antrą dieną būdavo atliekamos dializės. Šį etapą pašnekovė prisiminė kaip sudėtingą.
Rima aiškino, kad dializės – tai pakaitinė inkstų terapija, kai per rankoje suformuotą venos ir arterijos jungtį, vadinamą fistulę, žmogus yra prijungiamas prie aparato, ir tuomet yra filtruojamas kraujas, taip pašalinant susidariusius toksinus, kurie užteršia organizmą.
Pašnekovė taip pat pasakojo, kad po procedūrų jautėsi silpnai, vos užlipdavo į antrą namo aukštą, kuriame gyveno. Rima pasakojo, kad tuo metu ji sąmoningai tomis dienomis, kai vykdavo dializės, jokių veiklų nesiplanuodavo, nes neturėdavo joms jėgų.
„Kai grįžau po kokių pusės metų į Kauno klinikas, kai viskas stabilizavosi, man leido tikrintis pas medikus specialistus, kad mane įtrauktų į laukiančiųjų donoro inksto sąrašą ir atliktų inksto transplantaciją <…>. Ėjau pas kardiologą, ginekologą, odontologą, kad dantis susitvarkyčiau, LOR gydytoją.
Tada, 2018 metų birželio 1 dieną, Kauno klinikose gydytojų konsiliumas nusprendė, kad mane galima įtraukti į laukiančiųjų sąrašą. Aš dar pasirašiau sutikimą, kad inksto transplantacija bus atliekama Kauno klinikose <…>.
Tuo metu buvo vasara ir aš buvau pasiruošusi laukti tiek, kiek reikės. Kai kurie sakydavo, kad per keturis metus sulauksiu donoro, o kiti žmonės šnekėjo, kad donoro reikia laukti apie du metus“, – kalbėjo Rima.
Donoro inkstas – tarsi kalėdinė dovana
Nors Rima buvo nusiteikusi laukti donoro inksto net kelis metus, jai nusišypsojo laimė dar tais pačiais 2018 metais, gruodžio 28 dieną. Donoro inksto transplantacijos ji laukė tik septynis mėnesius. Rima prisiminė, kad tuo laiku namuose dar buvo gyvas kalėdinis šurmulys.
„Tą dieną, kai atvykau į Kauno klinikas transplantacijai, man visą dieną darė tyrimus, pakvietė mus, keturis recipientus, kurie buvo to sąrašo tinkamiausi, ir atrinko tik du. Abu recipientai labiausiai tikome imunologiškai ir pagal kraujo grupes.
Vienas – vyras iš Anykščių ir aš. Mes kartu esame „inksto brolis ir sesuo“, nes vieno donoro yra du inkstai, o mums abiems „įsodino“ po vieną. Medikų esame vadinami „sodinukais“, – šyptelėjo Rima.
Tos pačios dienos vėlų vakarą pašnekovei buvo persodintas donoro inkstas, o vėliau iš operacinės ją nuvežė į reanimaciją. Rima pasakojo, kad vienoje sienos pusėje gulėjo ji, o kitoje – „inksto brolis“.
Praėjus trims paroms po transplantacijos Rimą jau pervežė į Nefrologijos skyrių, kur ji ir jos „inksto brolis“ gulėjo vienvietėse palatose. Ji pasakojo, kad jų palatos buvo visai viena priešais kitą, tačiau vienas kito jiems pamatyti nepavyko.
Paklausta, kaip jautėsi prabėgus kuriam laikui po transplantacijos, Rima atskleidė, kad vėliau jai dar ne kartą teko gulėti Kauno klinikose. Tuo metu moteriai vis kartodavosi transplantuoto inksto uždegimas, tad pirmieji du metai buvo sunkesni.
„Pirmus du metus aš devynis kartus gulėjau Kauno klinikose dėl inksto uždegimo, o dabar paskutinį kartą Kauno klinikose gulėjau 2023 metais. Beveik du metai praėjo, kaip negulėjau. Gyvenu visavertį gyvenimą, vėl dirbu buhaltere, tik mažesniu krūviu“, – atskleidė ji.
Taip pat ji pridėjo, kad kas tris mėnesius vyksta pas nefrologus pasitikrinti, atlikti kraujo ir šlapimo tyrimų. Šiuo metu Rimos transplantuoto inksto greitis, kaip ji pasakojo, yra 35 iš 100, o šis skaičius svyruoja.
Ji taip pat kasdien vartoja imunosupresinius vaistus, kurie silpnina organizmą, kad jis neatmestų transplantuoto inksto, taip pat geria daug vaistų nuo aukšto kraujo spaudimo.
Siuntė laišką donoro šeimai
Rima neslepia, kad labai džiaugiasi sulaukusi donoro inksto. Vis tik, kadangi asmeninių donoro duomenų politika labai griežta, Rima žino, kad niekuomet nesužinos, kas buvo jai inkstą padovanojęs žmogus.
Paklausta, ar norėtų sužinoti, kam priklausė jos inkstas, Rima tikino, kad ne. Nepaisant to, moteris savo begalinį dėkingumą donorui ir jo šeimai išreiškė laišku.
„Galima donoro artimiesiems parašyti laišką. Jį siunti į Nacionalinį transplantacijos biurą, ten gali padėkoti, kažką parašyti, bet negali nurodyti asmens duomenų bei koks organas buvo persodintas. Atskirame lape parašai savo asmens duomenis, kada ir koks organas buvo persodintas. Įdedi į voką ir išsiunti į biurą.
Transplantacijos biuras persiunčia laišką artimiesiems. Mėnesiui praėjus po transplantacijos aš jau neblogai jaučiausi ir parašiau laišką. Nuoširdžiai padėkojau donoro artimiesiems už dovanotą gyvenimą, palinkėjau savo donorui amžinos ramybės.
Kiti gauna atsakymą – aš negavau. Nežinau, gal ne kiekvienas gali rašyti atsakymą, bet ir ne kiekvienas rašo padėką. Aš labai džiaugiuosi organu, nes čia yra labai kilnus donoro artimųjų darbas, kuris suteikia kitiems antro gyvenimo šansą“, – šyptelėjo ji.
Šis susidūrimas su transplantacija ne tik pakeitė Rimos požiūrį į organų donorystę, bet ir paskatino jos artimuosius daugiau pasidomėti organų donoryste.
Rima tikino, kad dabar organų donorystė – dažna tema prie jų šeimos stalo. Po ją užklupusios ligos ne vienas šeimos narys jau ir pats pasirašė dokumentus, leidžiančius paaukoti savo organus po mirties.
„Mes esame pasikalbėję, kad jeigu kažkas kažkam nutiktų, jeigu prašytų gydytojai padovanoti organus, tai mano sūnus ir sesuo jau yra pasirašę sutikimus, gavę Donoro korteles.
Ši tema tapo svarbi mūsų šeimoje. Kai pagalvoji, kai laidoja žmones, kam tuos organus palikti žemėje, kad kirmėlės suėstų arba dabar, kai kremuoja, dūmais išeitų? Jie gali suteikti šansą gyvenimui“, – baigė pokalbį Rima.
šaltinis: tv3.lt / aut. Liepa Svirskaitė