„Kalėdaitį turi turėti kiekvienas žmogus atskirai ir jį duoti laužti savo artimam žmogui. Taip kiekvienas dalinasi savo šiluma su kitais. Kūčių vakarą visi turime pamiršti nuoskaudas, skriaudas, atleisti ir susėdus prie stalo dalintis vienu kąsniu“, – sakė Valdas Beleckas, Alytaus Šv. Liudviko parapijos klebonas.
Kalbėdamas apie kalėdaičio valgymo papročius, tradicijas V. Beleckas teigė, kad kalėdaitis yra laužomas kaip vienybės simbolis. Kad dalį kalėdaičio reikėtų palikti vėlėms, tai yra etnografijos palikimas, liaudies papročiai.
Anot V. Belecko, kalėdaitį reikia pasidalinti vienas su kitu. „Paprastai kalėdaitis, kuris yra šventintas, imamas į ranką ir duodamas kitam žmogui atsilaužti, palinkint sėkmės, padėkojant, atsiprašant. Kalėdaitį reikėtų ir suvalgyti. Tai yra duonos pakaitalas, tai kaip mes duonos nepaliekame kitiems metams, taip ir kalėdaičio nereikėtų palikti“, – kalbėjo klebonas.
Kalėdaičių tradicijos atėjo nuo pačių seniausių bažnyčios laikų. Šiandien kalėdaičiai yra laužomi Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Tai yra pasidalinimo gėriu, meile simbolis, kad kiekvienas žmogus sustotų ir susimąstytų. Kalėdaičio laužymas – tarsi vienybės simbolis. Tai yra sena tradicija, perduodama iš kartos į kartą.
V. Beleckas pasakojo, kad anksčiau krikščionys rinkdavosi į agapę, duonos laužymo apeigas. „Dabar mūsų bendruomenė jau yra susvetimėjusi, o anksčiau būdavo taip, kad žmonės susirenka, susėda, pabendrauja. Jie iš vieno duonos kepalo laužydavo duoną, ja dalindavosi. Tas dalinimasis buvo kaip vienybės ir bendruomeniškumo bruožas, kuris skatino krikščionis drauge rinktis maldai ir taip išsilaikyti vienoje bendruomenėje. Dabar tas apeigas šeimose atstoja kalėdaičio laužymas“, – sakė V. Beleckas.
Kalėdaičiai yra šventinami pirmąjį advento sekmadienį ir platinami parapijiečiams. Bažnyčia per visą advento laikotarpį vykdo akciją „Gerumas mus vienija“ ir kartu su kalėdaičiais platina „Carito“ žvakutes. Visas už žvakutes surinktas lėšas bažnyčia perduoda vyskupijos „Caritui“, kuris nepasiturintiems, vargšams, benamiams organizuoja kūčių vakarienes.
Pasak V. Belecko, advento metu skatinama ne tik kalėdaičius, žvakeles įsigyti, ne tik pasinerti į prekybos centrų šurmulį, bet ir daryti gerus darbus, atsigręžti į tą žmogų, kuriam reikia pagalbos.
„Kūčių vakarienė paprastai valgoma užtekėjus pirmoms žvaigždėms. Tai yra kaip simbolika. Užtekėjo pirmoji žvaigždė ir pranešė, kad gimė Kristus, pasaulio Išganytojas. Tikintieji raginami visą dieną laikytis pasninko ir vakare susėsti bendrai kūčių vakarienei“, – sakė klebonas.
Kaip teigia pasninko įstatymas, per dieną leidžiama valgyti sočiai tik kartą. Šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus. Kai Kūčios būna sekmadienį, tikintieji, pagal Lietuvos tradiciją, tą dieną kviečiami susilaikyti nuo mėsiško maisto, nors sekmadieniais tokios pareigos ir nėra.
Reikia taip pat atsiminti, jog susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko įstatymai visuomet turi karitatyvinį bei socialinį pobūdį. Bažnyčia atkreipia dėmesį į tai, jog artimo meilė reikalauja dalį išlaidų skirti vargšams, ypač tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
Advento metas išreiškia Išganytojo laukimą. Todėl, laukdama Kristaus Gimimo šventės, Bažnyčia tikinčiuosius ypač kviečia budėti, melstis, atgailoti, ištiesinti širdies kelius, teisingai elgtis, vykdyti Dievo valią. Krikščionims šis religinis Advento turinys nedera su prieškalėdiniu šurmuliu, triukšmingais pasilinksminimais, perdėtu dėmesiu įvairiems pirkiniams ir dovanoms.