Petras Sabaitis – Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys, dirbantis Socialdemokratų frakcijoje, smulkusis verslininkas, amatininkas, nusipelnęs kraujo donoras, kolekcininkas, senovinių motociklų puoselėtojas, žinomas daugelio alytiškių.
Kalbamės apie jam artimas miesto temas: nuo kioskų likimo iki kapinių skaitmeninimo, nuo šventinių iniciatyvų iki SEL koncerto, kuris sukėlė aistras.
Sabaitis dalinasi asmeniškai jautriomis istorijomis, tiesiai įvardina biurokratinius skaudulius ir, kaip pats sako, stengiasi būti balsas tų, kurie dažnai lieka nepastebėti.
Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiandien, būdamas tiek taryboje, tiek smulkiajame versle?
Kaip amatininkui ir smulkiajam verslininkui – labai aktualu, kas bus su miesto kioskų politika. Kiek mieste buvę architektų – tiek ir vizijų. Vienu metu norėjo, kad kioskai būtų visi juodi – tai nepasiteisino. Dabar norima juos suvienodinti. Už tai atsakingas vicemeras Bronius Bieliauskas. Bet jei bus pokyčių – žmonėms teks investuoti, kai kur – net pirkti žemę po savo pastatėliu aukcione. Tai gali reikšti bankrotus.
Pats turite kioską – ar jaučiatės esąs to konflikto viduje?
Taip, turiu. Daugelis alytiškių mane žino kaip batsiuvį. Bet aš niekuo nesiskiriu nuo kitų smulkiųjų. Juk ir mane gali nukelti. Investavome nemažai: atsivedėme komunikacijas, turime klientus. Klausiau frakcijoje – ar nebūtų galima paramos tiems, kurie nukentės nuo pokyčių? Noriu užstoti smulkiuosius. Žmonės pripranta prie vietos, prie paslaugos. Ir tą klientą prisijaukinti – tai darbas metų metus.
Ar jaučiate, kad turite palaikymą taryboje?
Nežinau. Gali būti, kad frakcija nepalaikys. Esu vienintelis toks smulkus verslininkas taryboje. Tarkim, Santaikos gatvėje prie prekybos centrų yra keturi kioskai. Trims teks išsikelti, nes eis dviračių takas. Investicijos bus prarastos. Liks tik raktininkas. Jazminų turgaus moterys kioskininkės manęs prašo pagalbos – girdėjo, kad reiks žemę atpirkti aukciono būdu. O biudžetiniai valdininkai – jie nesupranta, kaip sunku būti smulkiuoju verslininku.
Jūsų iniciatyva – kapinių skaitmeninimas. Kodėl ši tema jums tokia svarbi?
Tai man asmeniškai labai jautru. Prieš 15 metų Anglijoje netekau savo vienturčio sūnaus. Nuvažiavus – ten viskas suskaitmeninta, rasti kapą – paprasta. O pas mus… Organizuojant buvusių politechnikumo kursiokų susitikimą – rasti grupės vadovo kapą buvo beveik neįmanoma. Su gerų žmonių pagalba – pavyko rasti. Todėl skaitmeninimas būtinas – kartos išeina, ir jei neturėsime duomenų, liksime be atminties.
Šv. Angelų sargų kapinės jau pradėtos skaitmeninti, bet viskas strigo. Ačiū Dievui – gauti europiniai pinigai, tai dabar jau turėtų pajudėti.
Koks yra tarybos nario darbo užmokestis ir kaip jį išleidžiate?
Mėnesio išmoka – apie 830 eurų. Dalelę skiriu visuomenei. Moters dieną – viso turgaus moterims dovanoju šimtus tulpių. Kalėdų proga – persirengiu Kalėdų Seneliu be atlygio. Velykoms padariau didelį margutį, kurį vežioju motociklu – noriu įnešti gyvybės, džiaugsmo, meilės, nuoširdumo į miestą.
Tas margutis dabar prie Kneipo (sveikatingumo) tako, kurį su Tomu Trubnikovu įrengėme. Idėją pasiūlė Laima Ivašauskienė. Takas įrengtas iš mano tarybos nario išmokos, atnaujinimo darbus darau bei priežiūrą vykdau iki šiol, kad nekainuotų miestui. Tai padaryta rinkėjo labui bei miesto svečiams.
Dabar juo domisi Alytaus turizmo informacijos centras – tai tampa traukos objektu. Mat Kneipo takas – su gilia istorine verte, jo elementai – iš dvarviečių, draustinių.
Remiu naujai besikuriančią krepšinio komandą, sirgalius. Pirkau būgnus, trimitą, garso inventorių. Palaikau futbolo, rankinio, tinklinio komandas savo dalyvavimu sirgalių pozicijose, kitas sporto šakas – inventoriaus pataisymu, dovanojimu.
Ar jaučiate visuomenės požiūrį į save kaip į batsiuvį politikoje?
Taip. Girdžiu – „ką tas batsiuvys veikia taryboje?“. Kartais tai žeidžia. Bet aš išsilaikęs laivavedžio teises, tuoj savo katerį į Nemuną leisiu. Ir ne kiekvienas kritikas tiek nuveikęs. Patyčios – jos ne tik mokyklose. Politikoje – jų irgi netrūksta. Ypač iš „saldžių“ žmonių – jų reikia labiausiai saugotis.
Karšta tema – SEL koncertas Alytuje. Kokia jūsų pozicija?
Aš esu už SEL. Aišku, ne visiems patiks. Bet jei norime, kad Alytus suskambėtų visoje Lietuvoje – tokie renginiai reikalingi. Viešbučiai bus pilni, smulkus verslas klestės. Sakau: mielos močiutės, pakentėkite. Duokime paūžti tiems anūkėliams – nes kitaip jie visai išvažiuos.
Jūs nevartojate alkoholio – kaip vertinate SEL‘o įvaizdį ir aplinkinius ginčus?
Taip, daugelį metų nevartoju. Nebent simboliškai, per šventes. Esu už sveiką gyvenimą, prieš narkomaniją, prieš neklaužadas. Bet koncertas – tai kultūros ir ekonomikos klausimas, ne asmeninio gyvenimo.
Kaip jums sekasi balsuoti dėl švietimo klausimų? Ar ši sritis jums artima?
Švietimas – tai sritis, kuri man tolimausia. Aš netekau savo sūnaus, neturiu anūkų, tad šis klausimas – emociškai sunkus. Visgi, balsuoti reikėjo, analizavau šią situaciją. Ir nors būna dvi medalio pusės – turėjau pasirinkti. Frakcija turėjo savo sprendimą, aš jį palaikiau. Bet man niekas rankų nelaužo. Esu nepriklausomas. Nei aš sėdžiu valdiškoje kėdėje, nei aš valgau valdišką duoną. Nebent kioską atims – bet tą galiu perstatyti kitur.
Esate aktyvus aplinkosaugos klausimais. Kokios jūsų pastabos?
Daug kas eina į priekį. Bet yra niuansų. Pavyzdžiui – pakeltas maisto atliekų konteineris neiškratomas iki galo – tai kvapas, nepasitenkinimas. Šis klausimas buvo aptartas su Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro atstovu Martynu Krasausku. Manau, į mano pastabas geranoriškai atsižvelgta.
Kai pasninga, apšąla – nesimato užrašų, kaip rūšiuoti. Prašiau, kad į tai pažiūrėtų ūkiškiau.
Ką jums reiškia tarybos nario mandatas?
Tai – ne garbės ženklas. Tai – atsakomybė. Man žmonės skambina, rašo, prašo pagalbos. Kartais administracijos direktoriui jau gal ir įkyriu – bet aš nemoku nematyti. Kartais pastebiu miesto „žaizdeles“, darau nuotraukas, video su koordinatėmis. Aš dirbu – kaip moku ir iš širdies. Kai mieste nebuvo galutinai sureguliuotas apšvietimas – laksčiau ir fotografavau. Pasijutau – tarsi inspektorius.
Gedimino kalno papėdėje, Vilniuje, buvau iškilmingame renginyje „Pakilę laisvei: 1863–1864 metų sukilimas ir mes“, skirtame atminti 1863–1864 m. sukilimo pradžios dieną. Vienas iš savivaldybės nešiau Alytaus vėliavą, parodžiau pagarbą miestui kartu su kitų 59 šalies savivaldybių atstovais.
Koks jūsų pažadas rinkėjams – ką dar norėtumėte padaryti?
Pamenu, kai filmavome rinkiminius pažadus – kalbėjau apie serpantiną prie Baltosios rožės tilto. Viskas juda – pakentėjome, dabar turime europines lėšas. Dėl tilto turėjau prevencijos idėjų, susijusių su tragiškais įvykias – ženklų, užrašų – bet nebuvo palaikymo.
Visgi rūpinuosi Ulonų seniūnaitijos reikalais: bus baigta Alovės gatvė, nutiestas dviračių takas, įrengtas ilgai lauktas apšvietimas nuo Ulonų gatvės, ties „Škodos“ centru.
Kai kurie mano gerbiami klientai, kuriems taisau batus, kartais manimi nusivilia neradę kioske. Atsiprašau – kartais sunku išlaviruoti tarp politikos posėdžių ir darbų.
Ar save matote taryboje ir po dvejų metų?
Tai priklausys nuo žmonių. Bet pasitikėjimą jaučiu. Kreipiasi pirmininkai, gyventojai. Domiuosi, padedu, ieškau atsakymų. Nes tai – mano miestas. Ir mano atsakomybė.