Trims jauniesiems menininkams – Aušrai Česnauskytei, Rokui Sutkui ir Karoliui Zabitai – skirtos 2025 m. Alytaus miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendijos.
K. Zabita kurs dokumentinį filmą apie menininką Antaną Jusevičių, Alytuje, Užuolankos gatvėje, įkūrusį kūrybines dirbtuves „Antania“.
Karoli, iš kur tas noras suprasti, kaip viskas veikia?
Nuo pat vaikystės mano gyvenimas buvo kupinas smalsumo ir atradimų. Turėjau ypatingą kaimynę, su kuria praleisdavau daugybę valandų. Ji supažindino mane su mokslo pasauliu, šachmatais ir žvaigždėmis. Kartu mes naktimis važiuodavome į laukus stebėti žvaigždžių, bandydami atpažinti žvaigždynus ir suvokti visatos paslaptis. Tos akimirkos po atviru dangumi įkvėpė manyje nenumaldomą norą suprasti, kaip viskas veikia.
Mokyklos laikais, grįžęs namo, pasidėdavau kuprinę ir sėsdavau prie kompiuterio. Technologijos.lt buvo mano kasdienis ritualas. Tuo metu svetainė dar nebuvo perpildyta reklamomis, tad galėjau nesustodamas skaityti straipsnius apie naujausias technologijas. Manau, kad apie telefonus žinojau daugiau nei daugelis elektronikos parduotuvių konsultantų!
Turėjau ir „iPod Touch“. Nors tai nebuvo pats naujausias modelis, dešimtmečio vaiko akimis atrodė kaip futuristinis magiškas pultelis. Jis atvėrė man duris į naują skaitmeninį pasaulį ir dar labiau paskatino domėtis technologijomis. Įdomus faktas – iki šiol dar neturėjau progos nusipirkti savo pirmojo „iPhone“, nors praėjo tiek metų. Galbūt šiais metais?
Vėliau šis susidomėjimas evoliucionavo į norą ne tik suprasti, bet ir kurti? Ar tam įtakos turėjo ir tėtis – dailės mokytojas Vitas Zabita?
Kai mokiausi Putinų gimnazijoje, vienuoliktoje klasėje, mano smalsumas pakrypo kita linkme. Tai buvo sudėtingas laikotarpis su egzaminais ir dideliais gyvenimo klausimais. Norėdamas atsipalaiduoti, atradau meną, o tiksliau – grafičius. Piešiau visiškai savarankiškai – tokio meno kaip grafičiai mokytojų net nėra, žiūrėjau „YouTube“ pamokas ir stengiausi atkartoti tai, ką mačiau vaizdo įrašuose. Žinoma, viena kita siena yra su mano meno kūriniais, bet daug nepiešiau, nes dažai buvo per brangūs, tad didelę kūrybos dalį išreiškiau sąsiuvinio lapuose. Grafičiai man leido pabėgti nuo rutinos, susitelkti į kūrybą ir išreikšti save kitaip.
Tėtis tiesiogiai nedarė didelės įtakos mano sprendimui pradėti piešti, bet jo palaikymas buvo labai svarbus. Jis dažnai padovanodavo man markerių ar dažų, skatindamas tęsti kūrybą. Manau, kad geriausias laikas mokytis kažko naujo yra būtent vaikystėje ar paauglystėje. Po pamokų turėjau tiek daug laisvo laiko, kurį galėdavau skirti savo pomėgiams!
Šiandienos technologijų amžiuje informacija yra taip lengvai pasiekiama – norėdamas, gali išmokti bet ką, net ir naują kalbą. Kartais net pavydžiu šių dienų vaikams, kurie turi dar daugiau galimybių mokytis ir tobulėti pasinaudodami internetu.
Paskui savo piešinius perkėlėte į skaitmeninį pasaulį, o dar vėliau susidomėjote ir videoredagavimu?
Pirmą kartą su „Adobe Photoshop“ susipažinau Kauno kolegijoje, kai pasirinkau studijuoti stiklo vitražo programą, bet namuose smalsumas mane vedė toliau – norėjau sužinoti, kokias dar galimybes slepia ši ir kitos programos. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie kuria turinį „YouTube“ platformoje. Mane traukė mintis pačiam pabandyti.
Ir greitai supratau, kad mano tikroji aistra slypi kitur – ne gilinantis į stiklo vitražą. Bet, užuot metęs mokslus, nusprendžiau juos baigti, o laisvalaikiu pasinerti į tai, kas mane iš tiesų traukė.
Ypatingi Jums buvo 2022-ieji. Tai Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės – metai. Jūs buvote Kraštotyros muziejaus komandos dalis. Ką atradote tais metais Alytuje, koks jis Jums pasirodė kultūrine prasme?
2022-ieji man tapo tikru kultūriniu nuotykiu. Būti dalimi Kraštotyros muziejaus komandos tuo metu, kai Alytus paskelbtas Lietuvos kultūros sostine, buvo tarsi įsisukti į kūrybinį tornadą. Renginiai liejosi vienas po kito, kartais atrodė, kad miestas niekada nemiega, o kultūra čia pulsuoja kiekviename žingsnyje.
Tais metais Alytus man atsiskleidė kitaip. Kultūrine prasme jis pasirodė ne tik kaip miestas su turtinga istorija, bet ir kaip gyvas, kvėpuojantis organizmas, kupinas kūrybingų žmonių ir originalių idėjų. Atradau sau, kad iššūkiai ir naujos patirtys leidžia augti ne tik profesionaliai, bet ir asmeniškai. 2022-ieji mane išmokė drąsiau žengti į nežinomybę, pasitikėti savo gebėjimais ir bendradarbiauti su įkvepiančiais žmonėmis.
Viena įsimintiniausių patirčių buvo dalyvavimas garsiojo dailininko Chaimo Soutine‘o projekte. Vieną dieną kolegė Lina Valaitytė pristatė man režisierių ir dramaturgą Arvydą Kinderį. (Jis, beje, man vėliau ir pasakė apie Alytaus miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendijų konkursą.) Arvydas kalbėjo apie ambicingą renginį „Palapinių šventė“, kurio esmė buvo sujungti meną, istoriją ir šiuolaikines technologijas į gyvą, judančią instaliaciją. Ir paklausė, ar galėčiau sukurti kažką įdomaus šiam projektui.
Nepaisant to, kad iki tol nebuvau dirbęs tokio masto projektuose, iššūkis mane sudomino. Nusprendžiau iššokti iš komforto zonos ir įsitraukiau į kūrybinį procesą, kur technologijos tapo priemone perteikti ne tik vizualų grožį, bet ir gilų meninį pasakojimą. Žmonių veidų susižavėjimas ir nuoširdūs jų komentarai įrodė – mūsų bendras kūrybinis žingsnis buvo nepaprasta technologijų ir meno susijungimo kelionė.
O kaip susipažinote su Antanu Jusevičiumi ir jo kūrybinėmis dirbtuvėmis „Antania“?
Mano pirmoji pažintis su Antanu Jusevičiumi ir kūrybinėmis dirbtuvėmis „Antania“ buvo gan netikėta kelionė į kitą, spalvotą pasaulį. Po vieno renginio sinagogoje drauge su kolegomis nuėjome į vietą, kurios koordinatės slypi Užuolankos gatvėje. Antanas, pats medžio drožėjas ir ironijos meistras, savo meno kūriniuose puikiai susiejo Biblijos tezes su subtiliu sarkazmu, išryškindamas žmogaus, prarandančio svarbiausias vertybes, silpnumą. Muziejuje, įkurtame jo nuosavybėje, medinės figūrėlės dramatiškai atspindi kasdienybės absurdiškumą: čia viskas – nuo buities reikmių iki egzistencinių dilemų – perteikta su šmaikščiu požiūriu, kuris priverčia susimąstyti ir nusišypsoti tuo pačiu metu.
Ir dabar kursite dokumentinį filmą apie Antaną ir jo „Antanią“. Pirmą kartą būsite ir filmo režisierius?
Taip, tai bus mano pirmasis režisūrinis iššūkis, tačiau jau turiu patirties – praėjusiais metais dirbau prie dokumentinio filmo „Kauno Ohel Jakov sinagogos paslaptys“. Tai suteikia man pasitikėjimo.
Grįžtant prie Antano ir jo „Antanios“, turiu kelias idėjas, kurias norėčiau įgyvendinti. Suprantu, kad menas ir filmų kūrimas – tai nenuspėjamas procesas. Kartais pradėjus nuo paprastos koncepcijos iš jos išauga kažkas visiškai netikėto ir daug platesnio. Mano mintys apie šį projektą taip pat evoliucionuoja kūrybos metu. Nors jau turiu pradinius filmavimo gairių kontūrus, negalėčiau atskleisti per daug detalių – tikiu, kad paslaptis tik dar labiau įtrauks žiūrovus. Žinoma, trumpai pasakius, projektas atskleis pasaulį, kurį mato Antanas Jusevičius – autentišką, ironišką ir sarkazmo kupiną žmonių realybę, iliustruojančią jo unikalų požiūrį bei kūrybinių darbų dvasią. Manau, ši dokumentinė kelionė padės ne tik atskleisti Antano kūrybinį pasaulį, bet ir pademonstruoti, kaip menas geba perteikti gilias žmogaus vertybes ir jų praradimo pasekmes.
Ką Jums patinka filmuoti, kurti apskritai?
Man patinka kurti meniškus vaizdo įrašus, plakatus, animacijas ir, žinoma, fotografuoti – ypač įdomu daryti netradiciškas, eksperimentines fotografijas. Tai man suteikia galimybę išreikšti kūrybinę laisvę, išbandyti įvairias vizualizacijos formas ir ieškoti naujų idėjų. Be to, džiaugiuosi darbais, kurie reikalauja netradicinio mąstymo bei sprendžia tiek logines, tiek kūrybines problemas. Kiekvienas naujas projektas man yra proga atrasti naujas perspektyvas ir gilinti savo meninę viziją.
Ko Jums, jaunam žmogui, stinga Alytuje?
Trūksta iniciatyvų, kurios įkvėptų kūrybiškumą ir laisvą saviraišką. Būtų puiku, jei Alytus taptų vieta, kur vyksta daugiau meninių dirbtuvių, kultūrinių renginių ir erdvių, leidžiančių išreikšti save bei susitikti su bendraminčiais.
Kur save matote po penkerių ar dešimties metų?
Per penkerius ar dešimt metų save matau kuriančioje ir augančioje kūrybinėje erdvėje, kurios ribos – žinoma, daug platesnės nei tik Alytus. Labai vertinu savo kilmės vietą, tačiau mano tikslas – plėtoti savo idėjas, bendradarbiauti tarptautiniu mastu ir įgyvendinanti ambicingus projektus. Noriu, kad mano kūryba įkvėptų ne tik mane, bet ir kitus, todėl siekiu nuolat augti, ieškodamas naujų iššūkių ir perspektyvų.
Šiuo metu esu laisvai samdomas kūrybos srityje – užsiimu multimedijos, animacijos darbais. Tačiau artimiausiu metu planuoju išvykti į Olandiją, kur tikiuosi atrasti naujų kūrybinių galimybių ir įgyvendinti savo idėjas dar plačiau.
Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pradėti kurti vaizdo meną, bet nežino, nuo ko pradėti?
Mano patarimas – tiesiog pradėkite. Pavyzdžiui, turite „iPhone“, galite pradėti filmuoti iš karto, nes šiuolaikiniai telefonai jau filmuoja aukštos kokybės įrašus. Pirmi vaizdo įrašai gali būti nedideli ir netobuli, tačiau svarbiausia – nuoseklumas.
„YouTube“ yra puikus mokytojas: čia rasite daugybę pamokų ir patarimų, kaip filmuoti ir redaguoti vaizdo įrašus. Nepamirškite ir apie nemokamas redagavimo programas – DaVinci Resolve siūlo profesionalias galimybes, taip pat CapCut puikiai tinkamas greitam redagavimui telefone.
Eksperimentuokite, leiskite sau klysti ir mokytis iš kiekvieno naujo projekto. Kuo daugiau kursite, tuo natūraliau išugdysite savo stilių ir pasieksite įdomių bei originalių rezultatų. Nuoseklumas ir drąsus eksperimentavimas – čia slypi raktas į sėkmę.
Ar yra menininkų ar kitų kūrėjų, su kuriais norėtumėte bendradarbiauti? Koks būtų Jūsų svajonių projektas?
Patinka amerikietiška A24 kompanija, kuri gamina neįprastus, meniškus filmus. Taip pat žaviuosi Charlie Brooker kūryba – „Black Mirror“ koncepcija ir gebėjimas prisiliesti prie šiuolaikinės visuomenės iššūkių. Negaliu nepaminėti ir legendinių kūrėjų: Stanley Kubricko, su savo unikaliu stiliumi kaip filme „The Shining“, bei Franko Darabont, kurio „The Shawshank Redemption“ vis dar yra tikras kino šedevras.
Mano svajonių projektas būtų bendradarbiavimas, kuriame sujungtume šias įkvepiančias idėjas – originalų požiūrį, kūrybinę laisvę ir gilias emocijas. Tai būtų meninė kelionė, kurios tikslas – ne tik praplėsti kino meną, bet ir skatinti klausytojus bei žiūrovus giliau apmąstyti mūsų realybę.
Kokių laisvalaikio pomėgių turite?
Mano laisvalaikio pomėgiai yra tikras daugiabriaunis projektas. Esu mentorius ir mėgstu motyvuoti žmones, skatindamas juos siekti didesnių tikslų. Taip pat domiuosi dirbtiniu intelektu, kurio perspektyvos mane nuolat žavi. Fotografavimas – tai neatsiejama mano gyvenimo dalis: esu aistringas fotografas, ieškantis naujų, netradicinių kadrų, kad galėčiau fiksuoti gyvenimo akimirkas.
Be to, labai mėgstu keliauti po pasaulį, susipažinti su naujomis kultūromis, žmonėmis ir išbandyti skirtingas darbo erdves. Šie užsiėmimai ne tik praturtina mano kasdienybę, bet ir įkvepia augti tiek asmeniškai, tiek profesiškai.