„Žirgai yra labai stipraus charakterio. Reikia be galo daug kantrybės norint juos sutramdyti, prisijaukinti, ko nors išmokyti. Ne kiekvienas galėtų su jais dirbti. Bet man labai patinka“, – sakė 33-ejų metų alytiškė Brigita Pocienė, savo gyvenimo neįsivaizduojanti be žirgų. Moteris su jais nesiskiria jau dvidešimt metų.
Ji pati žirgus ne tik šukuoja ar šeria, bet ir kausto, kerpa bei gydo.
„Metus laiko žirgus kaustydavo atvažiuojantis žmogus. Kadangi pati domėjausi, per tuos metus pati išmokau, kaip reikia tą daryti. Dabar pati kaustau arkliukus ir gana neblogai sekasi. Juos kaustyti reikia kas keturias, kas penkias savaites dėl to, kad auga žirgo kanopa. Jiems neskauda, aišku, jeigu nepataikai, būna pasekmių, arkliukas apšlumba“, – pasakojo moteris, pasidžiaugdama, kad jai kol kas žirgus kaustyti sekėsi gerai.
Artima Brigitos pažintis su žirgais prasidėjo kai jai tebuvo trylika metų. Tėvai mergaitę jai paprašius nuvežė į žirgyną, kur ji pradėjo lankyti jodinėjimo pamokas. Pirmąsias pamokas gavo Alytaus rajone, Butrimonyse, vėliau treniruotes tęsė Krikštonyse, galiausiai – Seirijuose esančiame žirgyne.
Trejus metus intensyviai besitreniravusi alytiškė, paskatinta trenerio Jono Chalecko, pradėjo dalyvauti varžybose. Startai buvo sėkmingi, Brigitai pavyko iškovoti ir prizines vietas. Vėliau prasidėję gyvenimo pokyčiai moterį nuo žirgų šiek tiek atitolino: ji pradėjo studijuoti, būdama 21-erių sukūrė šeimą.
„Bet jodinėjimo niekada nepamiršau. Ir tuomet retkarčiais nuvažiuodavau į Seirijus, kol po kelerių metų treneris J. Chaleckas man pasiūlė atvažiuoti į „Tarzaniją“ pas Giedrę ir Mindaugą Aldonius. Taip ir pradėjau čia dirbti“, – prisiminė moteris.
Visuomet, kai tik turi laisvo laiko, ji skuba pas savo augintinius Alytaus rajone, Radžiūnų kaime, kur jau penkerius metus prižiūri penkis žirgus: juos šukuoja, šeria, išleidžia į laisvę pasilakstyti, treniruoja.
Kalbantis su žirgų mylėtoja nesunku pastebėti, su kokiu užsidegimu ji pasakoja apie žirgus, tapusius pilnatvę suteikiančia gyvenimo aistra.
„Žirgai yra mano gyvenimo dalis. Atvažiuoju, jie prisiglaudžia, laukia, smagu juos kiekvieną dieną matyti“, – savo augintiniais džiaugėsi moteris.
Prakalbus apie žirgų prisijaukinimą, Brigita šypsosi. „Turiu vieną nenuoramą“, – prisipažino ji. Pasak B. Pocienės, su kumelaite Svaja reikia labai daug kantrybės. Svaja yra užsispyrusi, turi daug energijos, kartais ir kantrybė išsenka.
B. Pocienė užsiminė, kad žirgai labai jaučia žmogaus nuotaiką ir ne kiekvieną prisileidžia. Anot jos, pasitaiko, kad priėjus vienam žmogui žirgas nusisuka, muistosi, o prie kito – glaudžiasi.
Kad žirgai turi savo charakterį pasimato ir juos išleidus į laisvę pasilakstyti. Brigita teigė, kad būna visko: žirgai ir pasipeša, ir pasispardo, ir pasikandžioja. Tačiau galiausiai tarp jų tvyranti konkurencija pranyksta, išsilakstę žirgai nurimsta.
Šiandien moteris Radžiūnų kaime moko vaikus jodinėti, organizuoja treniruotes, užsiėmimus su žirgais ir nepaliauja kartoti, kad žirgai yra jos gyvenimo aistra. „Kad ir kaip kartais bebūtų sunku, aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jų“, – sakė B. Pocienė.