Turbūt niekam nekyla abejonių, kad kiekvieną nuomonę reikia gerbti. Tačiau pastaruoju metu viešojoje erdvėje pilasi tiek purvo, pykčiu paremto šmeižto, kad kalbėti apie pagarbą ir toleranciją darosi sudėtinga. Remdamasis savo karčia patirtimi šioje srityje galiu pasakyti: šmeižikai atlaidumo ir supratimo nenusipelno.
Senovės romėnas Kvintas Enijus yra pasakęs: „Geradarystę, parodytą nevertam, aš laikau piktadarybe“. Visiškai pritariu tokiam požiūriui, nes turiu karčios patirties.
Du kartus teisėsaugos pagalba buvo nustatyti mane savo komentarais po paskelbtais straipsniais šmeižę ir žeminę asmenys. Abu kartus jų atžvilgiu buvau tolerantiškas ir geranoriškas. Vieną kartą atleidau mane juodinusiai savo kolegei, kitą – mamai, auginusiai mažametį vaiką.
Maniau, kad žmonės supras savo klaidas ir pasimokys. Deja, klydau.
Nesigailiu taip pasielgęs, bet dabar taip nedaryčiau. Nes beatodairiškai šmeižiantys žmonės toleranciją ir atlaidumą priima kaip silpnumą. Todėl, vertindamas teisėsaugos institucijų darbą ir gerbdamas save, ateityje esu nusiteikęs reikalauti visiškos atsakomybės už šmeižtą ir garbės bei orumo žeminimą.
Vertinu ir gerbiu žmones, kurie turi savo nuomonę ir sugeba ją ginti logikos, argumentų ir faktų kalba. Juk ne veltui sakoma, kad tik diskusijoje gimsta tiesa. Tačiau negaliu ne tik kad gerbti, bet ir toleruoti veikėjų, kurie visą savo ribotą mąstymą ir intelektą naudoja ne diskusijai apie keliamą problemą ir jos sprendimo būdus, o visas pastangas nukreipia žmogaus orumui žeminti, jį šmeižti. Suprantama, kad noriai, konstruktyviai diskutuoti ir spręsti problemas reikia žinių, patirties intelekto ir drąsos siūlyti sprendimo variantus.
Visa tai nebūtina norint apšmeižti, pažeminti žmogų, jį sumenkinant ir pasityčiojant iš jo. Gėdinga, kad visa tai daroma anonimiškai, slepiantis po išgalvotais slapyvardžiais.
Nemanau, kad negalima kritikuoti, ypač viešų asmenų, tačiau kritika turi būti paremta faktais ir argumentais. Visiškai suprantama ir logiška, kad galima nemėgti ir negerbti žmonių, netoleruoti jų veiksmų ar kalbų. Tačiau elementarus padorumas reikalauja, kad kritika būtų paremta argumentais ir faktais, o ne žeminimu ar niekinimu. Kiekvieną požiūrį ir teiginį galima įvertinti kritiškai, jį analizuoti ir turėti savo nuomonę. Manau, kad tą ir daro kiekvienas save gerbiantis pilietis. Ir tai svekintina.
Tačiau asmenys, bijantys parodyti savo veidą, besislapstantys po slapyvardžiais ir kodais, apsimetantys visažiniais ir savo melagingais išvedžiojimais formuojantys klaidingą visuomenės nuomonę privalo atsakyti už savo veiksmus ir jų negalima toleruoti. Nes galima sugrįžti į sovietinius-stalinistinius laikus, kai žmonės bijojo turėti savo nuomonę ir ją viešai išsakyti.
Taip einant galim prieiti iki to ir, manau, sėkmingai einama, kad inteligentiški tolerantiški žmonės, suprantantys procesus, nedrįs pareikšti savo nuomonės įvairiais visuomenei svarbiais klausimais, nes nepilnavertiškumo kompleksų slegiami ir juos kategoriškumu, melu ir šmeižtu maskuojantys asmenys nesunkai apkaltins juos nebūtomis nuodėmėmis ir nusižengimais.
Manau, kad save gerbiančiam žmogui moralinis pasmerkimas ir pažeminimas yra baisesni už fizines kančias ar skausmą. Juk akivaizdžiai matosi, kad dėl šmeižikų nebaudžiamumo ir jų toleravimo mes laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje galime pasijusti kaip gūdžiame sovietmetyje. Išvengti to galima tik netoleruojant skundikų ir šmeižikų.