Prieš šventes visuomet pagalvojame apie savo artimuosius. Aš vis mąstau apie savo tėvą. Iš atminties neišdyla ta diena, kai ligoninėje jį laikiau už rankos. Jis turėjo būti iš palatos išvežtas daryti tyrimus. Tėtis pasakė, kad jau nesugrįš. Ir negrįžo. Iki šiol esu įsitikinusi, kad dar būtų šalia, jei medikai būtų paskubėję.
Kaskart spaudoje pamačius žmonių istorijas apie nelaimingus nutikimus ligoninėse, medikų abejingumą, puikiai juos suprantu ir užjaučiu dėl skaudžių pasekmių. Man pačiai teko nueiti kryžiaus kelius, kol Alytaus medikai mano tėvui išrašė siuntimą į Kauno klinikas. Per tą laiką tėvas tiek nusilpo, kad ir sulaukus pagalbos šaukštai jau buvo po pietų.
Paviešinti tai, ką galvoju, kokios nuoskaudos kirba, nusprendžiau po to, kai perskaičiau straipsnį apie tai, kaip Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje medikai širdies infarkto ištiktam vyrui nustatė skrandžio trūkimą, bereikalingai darė operaciją.
Įvairių diagnozių mano tėvui Alytuje teko prisiklausyti ir man. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, jo negalavimų priežastys buvo visai kitos nei minėjo medikai.
Bet apie viską nuo pradžių. Mano tėvas Antanas Vitkauskas keturiolika metų sirgo gerklės vėžiu. Nepaisant to, jis gerai laikėsi, buvo stiprus. Tačiau praėjusių metų pavasarį jo sveikata pradėjo staigiai blogėti. Tėvas skundėsi, kad jam sunku kvėpuoti.
Patariau mamai kviesti greitąją pagalbą ir važiuoti į Alytaus ligoninės priėmimo skyrių. Kadangi tėvas sirgo vėžiu, į gerklę jam buvo įdėtas specialus vamzdelis. Jis kažkokiu būdu pasistūmė toliau, tėvas jį tarsi įrijo. Reikėjo pašalinti šią kliūtį, tačiau neabejojau, kad problema ne vien tai, nes tėvo sveikata išdavė apie rimtesnes bėdas.
Kai kreipėmės į medikus, tėvas buvo paguldytas į Alytaus ligoninę, teko pagulėti ir reanimacijoje, nes kvėpavimas darėsi vis sunkesnis. Gydytojų klausiau, kas jam yra. Man buvo pasakyta, kad jam įtariamas plaučių vėžys. Nereikia tikėtis, kad jis ilgai išgyvens.
Negaliu paaiškinti kodėl, bet netikėjau. Norėjau įsitikinti ir prašiau, kad siųstų į Kauną, pas onkologus. Klausiau: jei vėžys, kodėl nesiunčiate? Negi žmogus „nurašytas“? Neslėpsiu, kalbėjau emocingai, gydytojos pyko. Tvirtino man, kad mane valdo emocijos, ir aš nieko nepakeisiu.
Situacijai blogėjant mano tėvas pagaliau atsidūrė Kauno klinikose. Jei kas mano, kad ten iškart įvyksta stebuklai – anaiptol. Ten medikai sutvarkė minėtąjį vamzdelį gerklėje. Ir viskas, teko vykti namo – kliūtis pašalinta. Buvo patarta kreiptis į šeimos gydytoją. Kadangi tėvui buvo prilašinta lašelinių, jis pasijautė šiek tiek geriau.
Tačiau niekaip nesupratau, jeigu jam plaučių vėžys, kodėl nieko nedaroma. Grįžus namo, neilgai trukus – vėl tas pats – dusulys, tėvas pradėjo nevalgyti. Maisto neprarydavo, viskas jam kildavo atgal.
Apsilankėme pas šeimos gydytoją Alytaus poliklinikoje. Teko atlikti visokiausių tyrimų. Matydama, kaip atrodo tėvas, vėl ėmiau prašyti siuntimo į Kauną. Čia ir buvo „įdomiausia“. Susidarė įspūdis, kad siuntimo niekas duoti nenori. Supratau taip, kad jei neduosi pinigų, niekas ir neskubės. Šeimos gydytoja užsiminė, kad tėvui galimai kažkokios problemos su stemple. Tai kurgi tas plaučių vėžys?
Praėjo nemažai laiko, kol išsikovojome siuntimą konsultacijai pas profesorių į Kauną. Reikalauti teko piktai, keliant skandalus. Šeimos gydytoja vis sakė, kad dar kažką reikia išsiaiškinti, atlikti dar tyrimų. Paskaičiavau, kad pirmą kartą iš ligoninės Kaune grįžome maždaug gegužės pabaigoje, o kol gavome siuntimą konsultacijai Kaune, atėjo liepos mėnuo.
Lengviau atsikvėpiau, kai pagaliau ten nuvažiavome. Gydytojas apžiūrėjo mano tėvą, kuris jau buvo nepanašus į žmogų, ir paguldė į Kauno klinikas.
Kitą dieną iš namų Alytaus rajone skambinau tėvui, bet jis neatsiliepė. Ragelį pakėlė palatos kaimynas, kuris pasakė, kad tėvas išvežtas operuoti. Nuskubėjau į ligoninę. Po operacijos gydytojai paaiškino, kad mano tėvui tiesiosios žarnos auglys, kurį reikėjo išoperuoti.
Medikai tvirtino, kad pavojus gyvybei nepraėjęs. Gali kilti ir komplikacijų. Nors trumpam buvo sužibusi viltis, bet ji greitai užgeso. Tėvui susidarė trombas. Buvo imtasi priemonių jį pašalinti.
Tačiau toliau buvo tik baisiau – tėvui prasidėjo kojos gangrena. Reikėjo amputuoti koją, bet tėvas buvo ištiktas šoko ir to daryti nesutiko. Reikėjo mano sutikimo. Pasakiau: „Tėti, turime gyventi. Kitaip nebus“.
Toliau įvykius prisimenu lyg pro miglą. Akyse tik stovi vaizdas, kai tėvą ketina išvežti iš palatos atlikti tyrimus. Jau net nežinojau, kokia iš tiesų tai operacija bus. Tėvą paėmiau už rankos, jis išspaudė šypseną, skruostu nuriedėjo ašara ir pasakė, kad jau nesugrįš. Taip ir buvo. Jis atsidūrė reanimacijoje, jo gyvybė užgeso. Tėvui buvo 63 metai. Klinikose praleido kelias dienas.
Mirties priežastis buvo sepsis. Tiek metų prasirgo vėžiu, tačiau mirties priežastis – ne ši liga. Tikrai nekaltinu Kauno medikų – mano tėvas buvo toks nusilpęs, kad jam padėti turbūt buvo neįmanoma. Dėl to, manau, ir prasidėjo visokios komplikacijos.
Skaudžiausia, kad tiek laiko teko sugaišti Alytuje, laukiant siuntimo. Juk žmogui buvo labai blogai ir buvo brangi kiekviena minutė. O ir diagnozės keitėsi: tai plaučių vėžys, tai stemplė, kol Kaune paaiškėjo, kad tiesiosios žarnos problemos.
Nesuprantu, gal reikėjo pinigų? Gal todėl viskas taip užsitęsė? Bet aš visada vadovavausi nuomone – jokių kyšių gydytojams. O štai mano tėvas galvojo, kad reikia duot, nes kitaip niekas tavęs nežiūrės.
Manau, kad tėvui suteikta pagalba buvo pavėluota. Ir kodėl – turbūt atsakymas aiškus. Gal ir nebūtų įvykę jokio stebuklo, tačiau kirba mintis, kad tėvas su mumis dar būtų pabuvęs ilgiau.
Tad ko aš noriu? Kodėl pasakoju? Nes esu nustebinta kai kurių medikų abejingumo, laiko tempimo. O ir vis kitos galimos diagnozės atrodė keistai.
Skaudulį dėl to, kad taip sunkiai skynėmės kelią dėl pagalbos, nešioju savyje. Nei teismais, nei skundais čia juk nieko nepasieksi. Situacija yra tokia, kokia yra. Apie jokias kompensacijas minčių neturiu – jokie pinigai tėvo nesugrąžins. Medikų atsiprašymai irgi nereikalingi – jie nebus tikri. Gal tik norėtųsi, kad šeimos gydytoja į akis pažiūrėtų ir pasakytų, ar tikrai viską padarė, kad pagalba visiškai nusilpusiam žmogui būtų suteikta kuo skubiau.
Mano istorija nėra nieko šskirtinė. Tokių atvejų daugybė. Tačiau ateina laikas, kai norisi viską išsakyti, vienytis su žmonėmis ir skatinti valdžią daryti kažkokias pertvarkas. Juk negali būti tiek skaudžių patirčių, tiek absurdiškų istorijų, kas liečia vietinius medikus. Metas pokyčiams. Labai tikiu, kad kada nors jų sulauksime.