Trims jauniesiems menininkams – Aušrai Česnauskytei, Rokui Sutkui ir Karoliui Zabitai – skirtos 2025 m. Alytaus miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendijos.
R. Sutkus sukurs audiovizualinę instaliaciją „Pasiklausant Alytaus“.
Ši instaliacija sujungs miesto garsinius simbolius – nuo bažnyčios varpų ir kasdienio šurmulio iki gamtos skambesio bei vietinių gyventojų istorijų. Tai bus interaktyvi pažintis su Alytumi ne tik per matomus, bet ir per girdimus jo sluoksnius.
Rokai, po metų grįžote į Alytų. Ko buvote pasiilgęs? Papasakokite apie savo santykį su gimtuoju miestu.
Po metų sugrįžęs į Alytų labai aiškiai pajutau namų jausmą – tarsi būčiau grįžęs ten, kur priklausau. Viskas pažįstama – šeima, draugai, vietos, gamta. Kai atsitrauki nuo to, kas atrodo kasdieniška ir įprasta, supranti, kaip stipriai to trūksta. Be šių dalykų gyventi tampa sunkiau. Labai džiaugiuosi vėl būdamas čia.
Labiausiai pasiilgau lietuviškos gamtos. Palmės ir alyvmedžiai, kuriuos teko matyti, yra įdomūs ir egzotiški, bet jie niekada neatstos mūsų miškų. Dabar kasdien išeinu pasivaikščioti ir pasidžiaugti mūsų gamta.
O be gamtos man taip pat labai trūko kūrybinių dirbtuvių ir mūsų, menininkų, bendruomenės „Rievės“. Gyvendamas svetur dažnai pasvajodavau apie tai, kaip galėčiau prisidėti prie veiklų. Grįžęs į Alytų, po susitikimo su šeima, pirmiausia aplankiau „Rieves“ – norėjau pamatyti, kokių naujovių per tą laiką buvo sukurta.
„Rievės“ – tai ne pelno siekiantis renginių ir projektų ciklas, nuolat besivystantis ir besikeičiantis per metų laikus. Esame nuolat auganti įvairių sričių menininkų ir inžinierių grupė, nuolat plėtojanti naujus meninius projektus.
„Rievių“ tikslas – eksperimentuoti su elektronine muzika ir „pasidaryk pats“ inžinerija, siekiant į Lietuvos meno sceną įnešti naujų idėjų.
Esate baigęs Putinų gimnaziją. Mokykloje pradėjote kurti elektroninę muziką, paauglystėje grojote bosine gitara. Ar turite mėgstamiausių elektroninės muzikos kūrėjų, kurie Jus įkvėpė?
Apie savo mokyklinius metus nedaug turiu prisiminimų, daugiau veiklų buvo po pamokų – eidavau į braižybos būrelį, leisdavau laiką su draugais, namie kurdavau muziką ir keliaudavau į grupės, kurioje ir pradėjau groti bosine gitara, repeticijas.
O dėl elektroninės muzikos atlikėjų, kurie įkvėpė mane, tai, žinoma, yra. Muzikinio kelio pradžioje mane įkvėpė, ir iki šiol įkvepia, prancūzų įkurta muzikos leidykla „Ed Banger“. Tai yra menininkų, kurie tarpusavyje bendradarbiauja ir keičiasi idėjomis, bendruomenė. Jie užsiima ne tik muzikos kūryba, bet ir vizualiaisiais menais, filmais. Ir toje bendruomenėje yra grupių ir atlikėjų tokių kaip „Daft Punk“, „Justice“, „Busy P“, „Mr. Oizo“ ir kiti.
Ir tada buvo elektronikos inžinerijos studijos Kauno technologijos universitete (KTU)? Studijuodamas atradote garso dizainą?
Taip, KTU pasirinkau elektronikos inžinerijos programą, nes norėjau po studijų projektuoti sintezatorius. Tačiau vėliau sužinojau, kad artimiausia kompanija, kuri ieško tokių specialistų, yra Vokietijoje, o aš nenorėjau gyventi ir dirbti užsienyje. Dėl to teko peržiūrėti savo tikslus ir studijų kryptį – taip atradau įterptinių sistemų programavimą. Šioje srityje išmokau programuoti įvairius elektroninius prietaisus, kas man atvėrė naujas galimybes.
Garso dizainą atradau visiškai netikėtai. Ieškojau informacijos apie mikrofonus: jų tipus, naudojimo rekomendacijas. Viename vaizdo įraše žmogus, aiškinantis apie mikrofonus, užsiėmė garso ir muzikos dizainu vaizdo žaidimams. Tada pirmą kartą sužinojau, kad tokia profesija apskritai egzistuoja. Žinoma, dabar tai atrodo visiškai logiška – juk kažkas turi kurti garsus filmams ir žaidimams, bet iki tol apie tai niekada nebuvau pagalvojęs.
Taip vis labiau pradėjau domėtis garso dizainu. Mane labiausiai sudomino garsų kūrimas žaidimams, nes tai apima ne tik pačią garsų kūrybą, bet ir sistemų programavimą bei jų integraciją į žaidimą. Ši sritis sujungia tiek kūrybinę, tiek techninę pusę, o tai man pasirodė ypač įdomu.
Audiovizualinėje instaliacijoje „Pasiklausant Alytaus“ irgi bus garsas. Ji sujungs miesto garsinius simbolius – nuo bažnyčios varpų ir kasdienio šurmulio iki gamtos skambesio bei vietinių gyventojų istorijų.
Ši instaliacija susideda iš kelių sluoksnių. Pirmiausia reikia atlikti loginę dalį: nuskaityti judesio jutiklių informaciją, perduoti ją į kompiuterį, o tada programa, remdamasi gautais duomenimis, atlieka suplanuotus loginius veiksmus, tokius kaip garso takelio paleidimas arba sustabdymas ar efektų reikšmių nustatymas. Kai loginė dalis tinkamai veikia, galima pradėti pridėti garsus, atsižvelgiant į tai, kaip veikia algoritmas.
Tai gali atrodyti gana sudėtinga – ir aš pritariu. Tačiau mano ankstesnė patirtis labai padeda. Kiekvieną šių dalių esu išbandęs atskirai, o dabar mano tikslas – visas jas sujungti į bendrą, sklandžiai veikiančią sistemą.
Kartais sunku paaiškinti, ką tiksliai ketinu sukurti, todėl lengviausiai suprasti galima taip: įsivaizduokite elektrinį pianiną, tačiau vietoje klavišų naudojami judesio jutikliai, kurie paskirstyti po kambarį. Užtenka atsistoti priešais jutiklį, ir jis atlieka „klavišo“ funkciją. Šiuo atveju kiekvienas jutiklis imituoja pianino klavišą, tačiau vietoje pianino garsų girdėsite mano sudėtus ir suprogramuotus garsus.
Esate sakęs, kad projektas gimė iš kelių įkvėpimo šaltinių: susižavėjimo garsais, sintezatoriais, muzika, technologijomis, taip pat iš bendruomeniškumo, simbolizmo ir identiteto paieškų. Ar savanorystė Ispanijoje, Andalūzijoje, kartu buvo ir bendruomeniškumo bei identiteto paieškos? Ką Jums apskritai davė savanoriavimas?
Vykimas į Andalūziją nebuvo mano tikslas atrasti jos bendruomeniškumo ir identiteto subtilybių, tačiau buvimas ten natūraliai atvedė prie pažinties su vietos bendruomeniškumu, identitetu ir kultūra. Man asmeniškai savanorystė Andalūzijoje buvo tikras perlipimas per save. Universitete praleidau galimybę dalyvauti „Erasmus“ programoje ir išvykti semestrui studijuoti į užsienį – dėl to visada gailėjausi. Europos solidarumo korpusas man tapo puikia proga patirti tai, ką praleidau, ir ši patirtis buvo dar intensyvesnė.
Būdamas Andalūzijoje supratau, į ką anksčiau neatkreipdavau dėmesio: supratau, kokia unikali yra mūsų šalis, kokie ypatingi yra mūsų žmonės, mūsų menas ir Lietuvos identitetas. Ši patirtis mane įkvėpė skatinti lietuvišką kultūrą, meną ir tradicijas. Dabar kaip tik su savo antrąja puse kuriame savo organizaciją, kuri tęstų veiklas, kurių išmokome ir patyrėme būdami Andalūzijoje.
Kalbant apie asmeninius atradimus, Andalūzijoje apie save sužinojau daugybę naujų dalykų. Save visada laikiau introvertišku žmogumi, tačiau pastebėjau, kad prireikus galiu užlipti ant scenos, kalbėti prieš publiką, vesti paskaitas ar seminarus ir net greitai užmegzti ryšius su žmonėmis. Anksčiau maniau, kad tokie dalykai yra visiškai ne mano jėgoms. Be to, išmokau daugiau organizuotumo, vadovavimo, sistemingumo dirbant su projektais ir gebėjimo derinti kelias veiklas vienu metu. Beje, netgi išmokau žongliruoti trimis kamuoliukais!
Žodžiu, metai savanorystės man suteikė neįkainojamos patirties ir labai mane pakeitė. Todėl tikrai rekomenduoju visiems pasinaudoti šia galimybe – tai gyvenimą keičianti patirtis.
Papasakokite apie savanorystės veiklas. Andalūzijos miestelyje Cortes de la Frontera galima rasti ant sienos ir lietuviškai užrašytą eilėraštį?
Pagrindinės mūsų veiklos buvo susijusios su „Erasmus+“ programomis. Darbai buvo organizacinio pobūdžio: pasiruošimas, programų kūrimas, komunikacija su savivaldybe ir kitomis organizacijomis, logistikos klausimai. Stengėmės kurti kūrybinio tipo programas. Vaikus mokėme valdyti stresą pasitelkiant kūrybines medijas, tokias kaip molio lipdymas, tapyba ar žemės menas. Taip pat vykdėme projektą, kurio metu rašėme eilėraščius ant miesto sienų ir užsiėmėme sienine tapyba. Į šiuos projektus atvykdavo žmonių iš įvairių šalių – tiek norinčių išmokti ko nors naujo, tiek norinčių pasidalyti savo žiniomis su kitais.
Daugiausia projektų vyko mažame Andalūzijos miestelyje Cortes de la Frontera, kuriame gyvena apie 2 000 žmonių. Tai nėra daug, ir šis miestelis, kaip ir daugelis kitų panašių vietovių, susiduria su gyventojų mažėjimo problema. Pastebėjome, kad menas gali būti labai stiprus įrankis kovojant su depopuliacija. Per metus Cortes de la Frontera tapo žinomesnis, o tai paskatino turizmą. Jaunimas ėmė labiau domėtis savo miestelio kultūra ir istorija.
Įdomu bus pamatyti, kokį poveikį šios veiklos turės po kelerių metų. Labai norisi šias žinias ir patirtį pritaikyti dabar, grįžus namo.
Ar Alytus kaip miestas, su savo aplinka ir žmonėmis, turėjo įtakos Jūsų kūrybiniam keliui? Kaip, Jūsų supratimu, miestas gali formuoti menininko identitetą?
Pirma grupė, kurioje pradėjau groti bosine gitara, buvo Alytuje, ir tai kažkiek turėjo įtakos. Apskritai aplinka visada daro įtaką žmogui, todėl sunku tiksliai pasakyti, kiek prie mano kūrybos prisidėjo Alytus, o kiek – kiti miestai.
Man asmeniškai Alytuje mokyklos laikais nesijautė, kad būčiau turėjęs stiprų kūrybinį formavimą. Gal tuo metu kūryba man nebuvo svarbiausias dalykas, o gal tinkama informacija manęs tiesiog nepasiekdavo.
Kad miestas gali formuoti menininko identitetą, aš visiškai pritariu, tačiau tai nėra lengvas procesas. Yra daugybė atskaitos taškų, ir nemanau, kad egzistuoja vienas planas, kuris tiktų visiems. Taip pat svarbu apsibrėžti, kokį identitetą norima formuoti – ar tai bus politinis, meninis, laisvas, necenzūrinis menininkas, ar dar kitoks. Tai formuojama per įvairias aplinkas, tačiau, mano manymu, didžiausią įtaką daro šeima, mokykla, būrelis ar draugų ratas – vietos, kur individualus žmogus praleidžia daugiausia laiko.
Dabar dirbate su vaizdo žaidimais, kurdamas garsus ir garso sistemas. Ar matote paraleles tarp vaizdo žaidimų garsų kūrimo ir audiovizualinių, kitų meninių projektų?
Taip, tikrai matau. Dabartiniai žaidimų varikliai yra labai galingi įrankiai skaitmeninėje erdvėje ir prieinami visiems. Programavimo žinios nėra būtinos, kad būtų galima kažką sukurti šiuose varikliuose. Žinoma, mokant programuoti, galima pasiekti daugiau ir greičiau norimų rezultatų, tačiau tai nėra privaloma.
Šiandien žaidimų varikliai, mano nuomone, yra tarsi virtuali filmavimo studija: vaizdas, kurį matome per ekraną, yra tarsi kamera, vietoj aktorių naudojami 2D ar 3D veikėjai, aplinką galima susikurti pagal savo įsivaizdavimą ir lengvai ją pakeisti. Taip pat galima naudoti animacijas, kad veikėjai ar aplinka judėtų, žaisti su apšvietimu ir jį modeliuoti pagal poreikį, o garsus bei muziką išdėlioti erdvėje.
Daugumą šių dalykų galima padaryti net neprogramuojant. Su žaidimais atsiranda papildomas interaktyvumo sluoksnis: vietoj paprasto filmo žiūrėjimo suteikiama galimybė valdyti veiksmus šiame „filme“.
Manau, kad dėl tokio funkcionalumo žaidimų varikliai yra puikūs įrankiai audiovizualiesiems menams, ypač projektams, kurie siekia turėti interaktyvumo sluoksnį.
Kaip įsivaizduojate Alytaus kultūrinį gyvenimą ateityje? Galbūt Jūs pats matote save prisidedantį prie miesto kultūros plėtros?
Aš įsivaizduoju, kad ateityje Alytaus kultūrinis gyvenimas labiau siesis su laisvalaikiu, kad jis taps labiau prieinamas visuomenei, jog Alytaus gyventojams nereikės specialiai atrasti laiko kultūrai, o kultūriniai renginiai bus orientuoti į tai, kad užimtų laisvą laiką. Taip pat įsivaizduoju, kad atsiras daug daugiau mažesnių renginių. Dabar smagu, kad Alytuje vyksta daug koncertų, kuriuose vietiniai gali parodyti savo kūrinius, o kviestiniai svečiai iš kitų miestų ar net iš užsienio atvyksta pagroti. Jau kurį laiką pasaulyje auga stalo žaidimų bendruomenės, ir Alytuje yra potencialo atsirasti tokiai bendruomenei. Kultūriniam augimui yra daug erdvės, ir aš pats noriu tikėti, kad prisidedu prie viso to, tačiau čia jau laikas parodys, ar man tai pavyks, ar ne.
Kokie dalykai šiandien Jus labiausiai įkvepia – tiek kūrybai, tiek kasdieniam gyvenimui?
Kokybė. Aš mėgstu domėtis įvairiomis sritimis ir susipažinti su temomis, apie kurias mažai ką suprantu. Tačiau kiekvienoje srityje man labiausiai įspūdį palieka tai, kaip žmonės sugeba kokybiškai atlikti savo projektus, kaip jie įsigilina į tai, ką daro, kokius įrankius naudoja ir kaip sugeba pagerinti savo darbo procesus. Tai mane labai įkvepia ir savo projektuose gilintis bei kokybiškai atlikti darbus, nes matau, kaip galima pažiūrėti į darbo procesus kitu kampu.
