Alytaus miesto savivaldybės administracijos parodų erdvėje veikia alytiškės Janinos Buzūnaitės-Žukaitienės tapybos darbų paroda. „Mano paveiksluose – sagos, žuvies kaulai, karoliukai ir jūros akmenukai, pajūrio smėlis, dantų krapštukai… Ir ko ten nėra! Naudoju suneštą, sukauptą turtą, eksperimentai vyksta nuolat, nes man įdomu. Kai pas draugės auginamus paukščius užsuko pasisvečiuoti nedraugiška lapė, paveiksluose atsirado ir plunksnų“, – sako J. Buzūnaitė-Žukaitienė. Šią tvarių kūrinių parodą kviečiame aplankyti iki vasario mėnesio pabaigos.
Janina, kaip atsirado ši pavasariu alsuojanti paroda?
Juokais savo kūrybinius etapus vadinu projektais. Žaidžiu su panaudotais daiktais jau kelis dešimtmečius ir man tai patinka. Ir, sakyčiau, sekasi. Artimi žmonės žino, kad paruoštus išmesti daiktus reikia atnešti ir palikti prie Janutės durų. Sūnus mane kartais pavadina šiukšlininke (juokiasi).
Kad bus paroda Alytaus miesto savivaldybės administracijos erdvėse, žinojau besibaigiant rudeniui, nes tuomet baiginėjau naujametinių žaisliukų, kurie buvo pagaminti iš sukauptų kriauklių, projektą. Pasikalbėję su administracijos darbuotojais nusprendėme tęsti tvarumo idėją. Ruošiantis parodai sutilpo kalėdinis ir naujametinis laikas: šventinį periodą praleidau prie naujų išmąstymų ir spalvų. Ši paroda tikrai jau alsuoja pavasariu ir šviesa, žiūrisi gražiai, esu labai patenkinta, pasisekė.
Ko reikia, kad pradėtum kurti tvariai?
Kad atsisėstum ir kurtum, reikia tam ruoštis, rinkti, kaupti, turėti, o iš to jau atsirinkti tam tinkamus daiktus sugalvotiems sumanymams. Rimta pradžia prasidėjo, kai aš dar nežinojau žodžio „tvarumas“. Kasinėdama, valydama sklypo žemę (anksčiau žmonės šiukšles užkasdavo savo žemės sklypuose), susirinkau man įdomių dalykėlių. Ir taip gimė šventųjų statulėlės, metaliniai „kosmoso paukšteliai“, jie šimtais buvo skaičiuojami.
Net nepastebėjau, kaip išskrido paukšteliai, pasklido po pasaulį. Likę mano labai saugomi, jų tik koks šimtas belikęs. Lengva kūryba buvo, tai lengva ranka ir išdalinau. Tuomet nepagalvojau, kad veiksmas vyksta tol, kol turiu tam tinkamų medžiagų, o jos vieną dieną baigiasi. Taip ir buvo, pamažu baigėsi „Kosmoso paukštelių” projektas.
O dabar ką renkate?
Dabar vėl renku metaliukus, vielas, guolius, varžtus, raktelius, mechaninius žadintuvus ir t. t. Tikiuosi, kad dar gims mano kūryboje kita karta nežemiškų paukštelių. Prikaupiu visokių didelio ir mažo formato daiktų, rankos pačios suranda toje gausoje tinkamus, tarp savęs derančius. Bandai sukurti gėlę, o išeina saulė, nes pritrūko medžiagos žiedlapiams… Reikia galvoti ir vaizduotėje pamatyti tai, kas sumąstyta.
Dabar sėsiu prie angeliukų kūrybos, jie užgims iš panaudotų el. cigarečių konteinerių. Dar numatytas didelis medinis batas. Su medžiu turiu nesėkmingų istorijų, kai darbas jau užbaigtas, o medis netinkamoje vietoje ima ir suskyla, nuskyla, taip ir baigiasi kūryba…
O ta tvarumo banga, kuri dabar sklinda per pasaulį, manęs nepagavo, šitą supratimą aš jau turėjau ir juo dalinausi. Mano namuose ir baldai perdažyti, ir minkšti gobelenai pakeisti. Galima sakyti, kad čia iš didelio taupumo, kai norisi aplinką pakeisti, o galimybių nėra… Bet išmesti, sunaikinti mes visi mokame, o prikelti daiktus antram gyvenimui – tai tam tikras sugebėjimas ir ženklas taupumo.
Parodos atidarymo metu sakėte, kad Jūsų kūryba gimsta iš sielvarto?
Sielvartas ir vienatvė – tai mano amžini, ištikimi draugai, manau, kad tai prigimtinis turtas, dabar juos priimu jau kaip dovaną. Stebint žmones atėjo supratimas, kad laimingi žmonės nekuria poezijos ir nežaidžia spalvomis, jie džiaugsmingai gyvena gyvenimą. Manau, kad jų pasauliuose daugiau šviesos, šilumos… Čia man labai asmeniška, skausminga tema.
Kai ateina laikas skaityti knygas arba aplankyti vaikus, draugus, tai kūryba pasitraukia į šoną. O taip nutinka labai retai ir po tokio poilsio labai sunku vėl susigrąžinti buvusias mintis, buvusį pasaulį. Todėl susikaupia nebaigti darbai – nuo tapybos pereinu prie poezijos ir atvirkščiai.
Papasakokite apie savo kūrybinės svajones.
Šiuo metu planuoju septintą poezijos knygelę, o jeigu pasiseks surinkti pinigų leidybai, tai šių metų planuose numatyta dar dvi rimtos poezijos ir tapybos knygos-albumai. Šie metai visomis prasmėmis man jubiliejiniai, todėl norisi daugiau dalintis kūryba su žmonėmis, kviesti į parodas ir į knygų pristatymus.
Mano mintys lengvos, jos žydi alyvomis ir kvepia jazminais ir iš vaikystės atsineštais vaizdiniais, kai baltų ievų šešėliai pakeičia Daugų ežero spalvą, o pakrantė pasidengia žiedlapiais… Nors pats gražiausias metų laikas man ruduo, jo šiltas lietus su saule, medžių auksas su blizgančia voratinklių gija…
Kol galiu pasakyti, kad dar esu, skubu gyventi, buvimas šiame pasaulyje toks trapus ir laikinas. Supančią aplinką sugebu susitvarkyti, pažįstu tik gerus žmones, blogį išmokusi apeiti. Myliu ir noriu būti mylima, nieko nėra svarbiau už šeimą ir už draugus. Iš Visatos prašau sveikatos ir gausos kūrybinių minčių, vis dar norisi surasti laiko romano rašymui.
