Sode jau noksta kriaušės. Tai pastebėjau ne tik aš. Pamatė ir širšės. Tokios didžiulės. Didelėmis, rūsčiomis akimis, šiek tiek surauktais antakiais. Strateginėje vietoje netoli sodo, prie pirties durų, pradėjo lizdą sukti. Kad galėtų, apžergusios sultingesnę kriaušę, per pusdienį pusę jos nugraužti.
Kadangi sode pernelyg niekas šiemet neužderėjo, be to, kriaušės ir man pačiam skanios, nutariau, kad nekviestus įnamius reikėtų išprašyti. Kaip tai padaryti su mažiausiais nuostoliais sveikatai ir didžiausiu efektyvumu? Atsakymą tikėjausi surasti visagaliame internete.
Puslapių su įvairiais patarimais daug, bet visi dažniausiai baigdavosi vienu patarimu: jeigu esate alergiškas, dryžuotųjų vabzdžių įkandimai gali būti mirtini, be to, suerzintos širšės ir širšuoliai prisikviečia savų ir tada kieme ramybės jau neliks niekam. Todėl kreipkitės į specialistus, kurie profesionaliai naikina lizdus.
Nežinau, ar pagrįsti teiginiai, kad trys įkandimai gali arklį iš koto išversti, bet po tokių pasakymų, palyginęs savo kūno masę su arklio, pradėjau dairytis ir aš tų specialistų.
Be to, argi gali žinoti, žmogau, ar esi alergiškas širšių įkandimui, ar ne, kol tavęs neįkando. Jeigu ir nebuvai, tai per gyvenimą visokių E privalgius, gal ne tik alergija jau galėjo išsivystyti?
Tad skambinu į Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotį. Čia išgirstu, kad pastaraisiais metais tokios paslaugos jie nebeteikia. Lyg ir pinigų valstybė tam neskiria, lyg ir pernelyg didelio poreikio nėra. Pasiūlė pasikalbėti su ugniagesiais. Šie minėtu klausimu taip pat negalėjo padėti. Pasiūlė kreiptis į bitininkus.
Išties, galvoju, širšės yra pačios tikriausios bičių žudikės. Kas jau kas, bet bitininkai turėtų būti suinteresuoti, kad jų populiacija neplistų. Alytuje nurodyti Bitininkų draugijos telefonai, kuriais skambinau, atkakliai tylėjo.
Tiesa, internete radau ne vieną įmonę, teikiančią širšių lizdų naikinimo paslaugas. Deja, ne aplink Alytų. Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir dar tolesnė geografija. Bet kaina vertė sunerimti – priklausomai nuo lizdo vietos, dydžio ir aukščio – nuo 60 iki 80 eurų. Pridėjus išlaidas transportui, gali kainuoti panašiai kaip kariuomenei šaukštai.
Nesu toks turtingas, todėl kovoti su tiesiogine prasme kasdien augančia problema teko namudiniu būdu.
Draugelis sakė, kad širšes dusinti galima „diklofosu“, bet nepaisant jo patarimo bei kai kurių politikų raginimų rinktis prekę lietuvišką, už daugiau kaip 5 eurus nupirkau tokio specialiai vapsvoms ir širšėms naikinti skirto lenkiško preparato (pavadinimo nesakysiu, kad nebūtų paslėpta reklama).
Sulaukęs vakaro, kaip pataria širšių naikintojai, teigiantys, kad vakarop vabzdžiai aprimsta, sėlinu pažiūrėti link lizdo. Nepaisant prietemos, dryžuotosios zuja tai šen, tai ten. Laukiu, kol dar labiau sutems. Tada ant galvos užsimaukšlinu seną gobtuvą. Aklinai užsisagstau storus džinsinius marškinius, veidą paslepiu po metaliniu tinkleliu, kurį įprastai užsidedu trimeriu pjaudamas žolę.
Vienoje rankoje – žibintuvėlis, kitoje – 300 mg chemijos. Nepaisant tamsos ir jau gerokai atvėsusio vakaro, mane pasitinka toks vienodas, monotoniškas širšių ūžimas. Prožektoriaus šviesoje matau aplink lizdą zujančius širšuolius.
Sako, kad svarbiausia sunaikinti motinėlę. Bet aiškintis, kuri ten ji iš jų yra, nepradėjau. Suspausto oro veikiama balta chemikalų srovė šovė į patį lizdo vidurį. Mano nuostabai, efektas buvo geras – ore patekusios į baltą miglą, dryžuotosios tiesiog akmeniu smigo žemėn.
Kai flakonėlio turinys, kaip man pasirodė, labai greitai baigėsi, dėjau į kojas ir aš. Pavieniai gyvūnai lyg ir bandė vytis, bet aš pernelyg nesidairiau.
Rezultatą įvertinau rytojaus dieną. Jį užfiksavau nuotraukose. Dabar nežinau, kaip čia pasielgti – sušluoti negyvėlius ar kol kas palikti? Kad kitos pamatytų, kas jų laukia, jeigu nutars kėsintis į mano kriaušes.