Per pora mėnesių – keturi pasiūlymai ištekėti, nekreipiant dėmesio į priminimus, kad jau esu ištekėjusi, daugybė meilės prisipažinimų ir maldavimas priimti lagaminą su beveik 2 milijonais JAV dolerių. Tai – tik dalis potyrių, patirtų priėmus kelių nepažįstamų svetimšalių vyrų kvietimus draugauti socialiniame tinkle.
Ko nori kviečiantys draugauti?
Naujoji tautosaka skelbia: nėra to blogo, kas nepatektų į internetą. Jame ieškoma visko: kasdienių prekių, informacijos ir… jausmų. Taip pat – ir kvailų žmonių. Arba bent jau tų, kuriuos tikimasi apkvailinti.
Nors pati nei amžiumi, nei įpročiais nesu šimtaprocentinė internetinės kartos atstovė, nes apsipirkti mieliau tebevaikštau į parduotuves ir pirmenybę teikiu gyvam bendravimui su žmogumi, žiūrint jam į akis, pagunda pasidomėti, koks gi gyvenimas verda tose interneto platybėse, kartais aplanko.
Taip nutiko ir bene prieš pora mėnesių, kai nežinia kodėl labai suintensyvėjo siunčiamų kvietimų draugauti srautas facebooke. Absoliuti jų dauguma buvo iš visiškai nepažįstamų vyrų, dažniausiai prisistatančių amerikiečiais, nors pasitaiko ir prancūzų, norvegų, britų.
Įprastai juos ignoruodavau ne tik todėl, kad esu girdėjusi ne vieną ne tik emociškai, bet ir finansiškai skausmingai pasibaigusią dėmesio ištroškusios lietuvės meilę „amerikiečiui“ – internetinės pažintys apskritai nedomino. Tad ir tie atkaklūs kvietimai draugauti gerokai erzino. Tačiau sykį betrinant kelis eilinius tokius kvietimus, pasidarė smalsu: o kas už jų slypi? Ko ieško tokie „draugautojai“ ir… ką randa?
Savotiškas mano eksperimentas, ieškant atsakymų į šiuos klausimus, tęsėsi apie pora mėnesių, tad daryti toli siekiančias išvadas nebūtų teisinga, bet tam tikrų minčių kilo. Tiesa, ne pačių linksmiausių. Bet nusprendžiau jomis pasidalini – gal kam pravers. Gal kažkas nesileis apkvailinamas.
Kad kvietimus draugauti masiškai siuntinėja ieškantys būtent kvailų, naivių ir patiklių, abejonių nekyla. Kai kurie ieškotojai pribloškė buku įžūlumu, kiti stebino atkaklumu ir kantrybe.
Lietuvės – aktyvios įtartinų „amerikiečių“ gerbėjos
Atsidarius kviečiančiųjų draugauti profilius paaiškėja, kad daugelyje jų – vos po vieną ar pora nuotraukų, jokių draugų ir beveik jokios informacijos apie asmenį. Tokius iškart trinu ir žymiu kaip šlamštą. Taip pat elgiuosi su misijose karštuose pasaulio taškuose tarnaujančiais „JAV kariškiais“ – ne todėl, kad jie kariškiai, o todėl, kad jų profiliai net mano neįgudusiai akiai atrodė labai jau netikri.
Tiesą sakant, ir tarp tų, kurie panašesni į tikrus, tikrų, ko gero, nebuvo nė vieno. Bent jau man toks įspūdis susidarė, ir tolesnė įvykių eiga jį tik patvirtino.
Jų draugų ratas nerodomas, jų įkeltos nuotraukos patinka beveik vien tik moterims ir tarp tų moterų, kurios spaudžia „patinka“ beveik visada ir visur išvysi lietuviškų pavardžių. Jos ne tik spaudžia „patinka“ po „amerikiečio“ nuotrauka, bet ir komentuoja. Dažniausiai – reiškia savo susižavėjimą, nusistebėjimą ar kitas vyrišką savimeilę paglostančias emocijas. Lietuviškai. Kas norės – supras. Arba Google vertėjas padės.
Pasiūlymas tekėti – net nepaklausus vardo
Išskirtinis ieškančiųjų draugystės socialiniame tinkle vyrų bruožas – visi jie vieniši. Daugiausia našliai. Taip save pristato ir kariškiai, ir civiliai.
Vos priėmus kvietimą draugauti, reakcijos, kai kada ir labai netikėtos, sulaukiu akimirksniu.
Nekantrumu ir bukumu labiausiai pribloškė facebooke turku Sertacu Sevinkanu prisistatantis draugysčių medžiotojas. Vos priimtas į draugus atsiuntė žinutę: „Labas, aš iš Stambulo. Mano telefono numeris (nurodytas). Atvažiuok į Stambulą, prašau tekėk už manęs“.
Konkretu, pamaniau. Bet nors vardo galėjo paklausti… Juk facebooke aš irgi galiu išgalvotu prisistatyti.
Daugelis kitų, tapę facebooko draugais, buvo mandagesni: pirmiausia padėkodavo už priimtą kvietimą draugauti. Po to sekdavo pasiguodimas vienatve ir prisipažinimas, kad labai norėtų rasti širdžiai mielą moterį.
Neieškodama jokių mandagių anglų kalbos formų paaiškindavau, kad ne ten pataikė: esu ištekėjusi, vyro neieškau ir tiesiai klausiu, kodėl sumąstė atsiųsti kvietimą draugauti? Beveik visuose atsakymuose į šį klausimą randu tiek komplimentų, kad norisi atidžiau pasižiūrėti į veidrodį: ar čia jie tikrai apie mane taip? O paskui atsigręžti į sutuoktinį: ar jis bent įsivaizduoja, kokį lobį turi?! Mat naujieji draugai kažkokiu mistiniu būdu iškart įžvelgia, ne tik išorinį, bet ir vidinį žavesį.
Tačiau su kai kuriais „gerbėjais“ bendravimas tuo ir baigiasi – gal jie tikrai realių, kažką žadančių pažinčių su tokių pat tikslų turinčiomis moterimis ieško?
Kitiems mano vedybinis statusas nepasirodo svarbus ir po poros dienų susirašinėjimo apie tai, ką veikia dabar ir apskritai šiame gyvenime, atskrieja meilės prisipažinimas, o po jo – ir pageidavimas vesti. Kai kada šitie du veiksmai sukeičiami vietomis.
„Gerbėjas“ išnyko su visu savo profiliu
„Kažkodėl tu man labai patinki. Norėčiau atvykti į tavo šalį ir vesti moterį, panašią į tave“, – rašo Justinu Longu pasivadinęs draugautojas, save pristatantis Sirijoje dirbančiu amerikiečiu ortopedijos chirurgu. Atsakau, kad jo noras įdomus, tik aš nedirbu pažinčių tarnyboje. Naujasis draugas patikina, kad tai supranta ir praėjus vos parai nuo mūsų susirašinėjimo pradžios pareiškia, kad jokios paieškos jam neįdomios, norėtų vesti mane, nes labai įsimylėjo.
„Oho, kaip greit meilė atėjo“, – ironizuoju. Ir nustembu: nepraėjus nė pusvalandžiui po šio mano atsakymo „Messenger“ programoje, kurią naudojome susirašinėjimui, pradingo visi mano naujojo draugo rašyti laiškai. Vietoj jų atsirado pranešimai: „Ši žinutė laikinai pašalinta, nes reikia pašalinti siuntėjo paskyrą“.
Bet amerikiečio Justino Lungo paskyros su maloniai besišypsančio vyriškio ir jo draugų nuotraukomis facebooke taip pat nebeliko.
Naudojasi nemokamų pokalbių programomis
Gal todėl daugelis draugautojų daug mieliau nori bendrauti naudodami nemokamų pokalbių programas „Viber“ arba „WhatsApp“.
„Man taip saugiau“, – paaiškino Charlerso Hooserio paskyros naudotojas. Niujorke gyvenantis našlys, trijų vaikų tėvas, taip pat ortopedijos chirurgas, atvykęs dirbti į Afganistaną. Tik vienoje iš nemokamų pokalbių programų prisijungęs su telefono numeriu, turinčiu Italijos tarptautinį kodą.
Kai pasiteirauju, kodėl taip yra, gydytojas paaiškina, kad šį numerį turėjo, kai buvo Italijoje, ir dabar jį naudoja vienai iš nemokamų pokalbių programų. Kitoje jis prisijungęs su amerikietišku numeriu. Kodas tikrai amerikietiškas. Daugiau ką nors aiškintis neturiu nei laiko, nei galimybių. Kad jis tikrai tas, kuo prisistato, tikiu tiek pat, kaip teorija, kad žemė – lagamino formos.
Tačiau šis draugautojas į visus klausimus sugebėdavo rasti atsakymus, nors ir ne visada įtikinamus. Nerodydavo susierzinimo klausinėjamas ir atvirai įtarinėjamas, kad yra apsimetėlis. Nuo kitų draugystės ieškotojų išsiskyrė kantrybe – kone mėnesį bendravo įvairiausiomis temomis: apie religinius įsitikinimus, gyvenimo tikslus, svajones ir vertybes.
Kol netikėtai prabilo apie staiga suliepsnojusius jausmus.
Amerikietis su arabiška tartimi ir rusišku pjūklu
Jiems užplūdus, naujasis interneto draugas jau ne tik rašė, bet ir pradėjo skambinti telefonu. Tiesa, jo tartis anaiptol neatrodė amerikietiška – minkštai tariami priebalsiai išdavė afrikiečiams ar Azijos šalių gyventojams būdingą tarimą. Man asmeniškai jis pasirodė labiausiai girdėtas arabų šalių turguose.
Bendravimui tęsiantis apie pora mėnesių, turėjau progos ir net noro atidžiau pastudijuoti savo „draugo“ profilį facebooke. Jame yra visko: trumpų pasidalijimų požiūriu į gyvenimą, nuotraukų su vaikais ir kolegomis.
Bet tarp jų į akis krinta viena, kurioje „amerikietis ortopedas“ rankose laiko galingą rusišką pjūklą „Baikal“, už jo nugaros – rąstų namelis su kirilica užrašytu gatvės pavadinimu, ir automobilis su vairu kairėje pusėje.
Afganistane dirbančiu amerikiečiu prisistatantis mano internetinis draugas su masyvia auksine grandinėle ant kaklo ir ant riešo laiškuose daug pasakoja apie savo gyvenimo tikslus, požiūrį į religiją, meilę vaikams, bet nė žodžiu neužsimena apie savo lankymąsi Rusijoje.
Tik vieną dieną praneša, kad su kolegomis yra pakviestas vakarienės pas Afganistano prezidentą.
Už lagamino su pinigais priėmimą pasiūlė 5 procentus
Netrukus gaunu laišką, iš kurio sužinau, kad tos vakarienės metu nutiko kai kas labai netikėto: prezidentas visiems svečiams įteikė po lagaminą su pinigais. Mano draugui atiteko lagaminas su milijonu aštuoniais šimtais tūkstančių dolerių. Ir kad šia dovana galėtų saugiai disponuoti, jam, pasirodo, mirtinai reikalinga mano pagalba, nes niekuo daugiau pasaulyje negali pasitikėti.
Tokius lagaminus „siuntė“ kone visi lietuvėms karštą meilę žadėję, pinigus už muitinėse įstrigusio lagamino išpirką vilioję ir, žinoma, vėliau „pasiplovę“ karininkai ir kiti romantiškų laiškų rašytojai.
Tad pirma mano reakcija pasipiktinimas, kad net nieko originalesnio nesugalvojo ir visų kontaktų blokavimas. Bet smalsumas ir vėl ima viršų. Nusprendžiu daugiau iškvosti apie lagamino kelionę, mano tolesnį vaidmenį šioje istorijoje, tad bendravimą atnaujinu.
Mano draugas „amerikietis“ tuo, regis, apsidžiaugia. Atsiprašinėja, nors tikina negalintis suprasti, kuo mane supykdė – juk tik parodė begalinį pasitikėjimą ir paprašė pagalbos. Jei nenoriu padėti, tai ir nereikia, – ramina jis.
Atsakau, gal ir padėčiau, jei tiksliai žinočiau, ką turiu daryti ir kokia man iš to nauda. „Amerikietis“ iš karto pasiūlo penkis procentus nuo lagamine esančios sumos. Ką už tai turėčiau padaryti? Parašyti elektroninį laišką kažkokiam „diplomatui“ ir laukti, kol tas diplomatas lagaminą su pinigais atgabens prie mano namų.
Ankstesni romantiški pokalbiai virsta dalykiniu dialogu. Jam rutuliojantis gaunu „diplomato“ elektroninio pašto adresą, kuriuo turėčiau nusiųsti užpildytą formą su savo namų adresu ir telefono numeriu, kad siuntinys su beveik dviem milijonais būtų pristatytas prie mano namų durų.
Po dar kelių „kontrolinių“ klausimų-atsakymų tiesiai šviesiai rėžiu savo „draugui“, kad netikiu nei jo lagamino istorija, nei tuo, kad jis yra Kabule dirbantis JAV medikas. Jis man prisiekia vaikų gyvybe, kad tai tiesa.
Taip ir pasiliekame kiekvienas su savo tiesa.
Bet kitą rytą vis tiek sulaukiu romantiško pasisveikinimo. Šypteliu nustebinta atkaklumo ir blokuoju telefono numerį. Nebeliko jokio smalsumo. Tik apmaudus suvokimas, kad troškimas surasti kvailių yra begalinis. Ir turbūt išsipildantis – antraip negi būtų tiek daug ir taip atkakliai ieškančių?
O gal apsukruoliai tiesiog naudojasi tuo amžinu žmonių noru būti mylimais? Juk ne veltui sakoma: kai meilė ateina į širdį, protas išeina atostogų. O dabar pavasaris, jausmų atbudimo metas, tad moralas tebūtų vienas: atsargiai!