Žvakių liepsnelės, šildančios žvarbų rudenį – neatsiejamas Vėlinių atributas. Skubėdami lankyti mirusiųjų kapų retai susimąstome, kokios senos ir gilios šios Mirusiųjų atminimo dienos tradicijos, kiek daug dar nežinome apie mums įprastus ir, rodos, suprantamus ritualus.
Retas mūsų žino, kad Vėlinės tapatinamos su senovine lietuvių švente Ilgėmis. Tai buvo pagoniška žemdirbių šventė, švęsta spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje ir skirta padėkoti dievams, pirmiausia – Perkūnui už metų derlių, paprašyti malonės tolesniems darbams ir dievų palankumo mirusių artimųjų vėlėms.
Tądien žmonės susirinkdavo miške, atsinešdavo valgių ir gėrimų, aukodavo juos dievams, o po to puotaudavo net keletą dienų.
Vėliau ši šventė persipynė su krikščioniškomis Vėlinių tradicijomis ir buvo pradėta švęsti namuose. Senovėje lietuviai tikėjo, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rudenį jos kartu su derliumi pareina namo.
Vėlėmis reikėdavo deramai pasirūpinti, iškūrenti joms pirtį, o pirmieji valgių kąsniai ir gėrimų gurkšniai nuo stalo būdavo metami, nuliejami ant žemės kaip auka.
Girinių dzūkų kaimuose buvo švenčiama protėvių pagerbimo diena. Bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė vadinta Dziedais (tarmiškai tai reiškia senoliais). Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią.
Įdomu tai, kad šios šventės valgiai būdavo tokie, kaip per šermenis. Prieš sėdant už stalo, būdavo praveriamos lauko durys, link jų pasukamas ant stalo stovintis kryželis, taip lyg nebyliai pakviečiant vėles užeiti.
Valgių stengtasi turėti devynis, jie valgyti be peilio, ir kiekvieno numetama pastalėn po tris kąsnelius.
Prie stalo susirinkusi šeima sukalbėdavo Visų šventųjų litaniją. Iš rankų į rankas keliaudavo graudulinė žvakė, kuri, apsukusi ratą, būdavo įdedama į dubenį su grūdais. Šia apeiga šeimos nariai išreikšdavo pagarbą senoliams ir nebyliai įsipareigodavo toliau puoselėti tradicijas.
Dzūkijoje žinomos ir senovinės laužų deginimo kapinėse tradicijos, kai būdavo sudeginami seni kryžiai bei prisimenami mirusieji artimieji. Šis ugnies kapinėse momentas – labai senas ir svarbus, nes tikėta, kad laužai šildė protėvių vėles.
Mūsų dienas ši tradicija pasivijo kaip žvakelių deginimas kapinėse, kuris įsitvirtino Lietuvoje devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje.
Šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja iki krikščioniškųjų papročių ir krikščioniškosios tradicijos dermę lietuviškose tradicijose.