Alytaus kraštotyros muziejuje atidaryta paroda „Šiaudiniai stebuklai“, kuri, kaip tikimasi, alytiškiams suteiks vasariškos šilumos. Saulės spindulius surinkę šiaudai nuo seno naudojami įvairiems buities rakandams, skrybėlėms pinti, stogams dengti, būrimams.
Šiaudų panaudojimas senovėje buvo labai platus. Iš rugio ar kviečio varpų padaryti žaisliukai, primenantys saulutę ar pabaigtuvių vainiką, lyg apvainikuodavo žemdirbio darbą. Šiaudiniai buvo bičių namai – aviliai, merginų papuošalai. Kvieslių kepurės – taip pat šiaudinės. Dar vienas šiaudų panaudojimo pavyzdys – šiaudiniai sodai, žvaigždės. Praktiškiausi, dažniausiai naudojami buvo įvairūs indai, nupinti iš šiaudų ir Dzūkijoje vadinti karbijomis. Tai – įvairaus dydžio indai javams, pupoms, žirniams, miltams laikyti. Karbijos pintos įvijiniu būdu iš šiaudų ir vytelių ar skeltų pušies šaknų. Parodoje „Šiaudiniai stebuklai“ – tai gausiausia eksponatų grupė.
Pasak tautodailininkės Marijos Liugienės, senovėje į javo šiaudą žiūrėta kaip į žmogaus kūną. Šiaudas (kūnas) „išnešioja“ varpą, grūdą (sielą). Javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę.
Šiaudiniai sodai – tai viena lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių. Tačiau senovės žmogus nieko šiaip sau nedarė. Tad ir sodai turėjo ritualinę, apeiginę ir paprotinę reikšmę. Jų tikslas – kaupti kosminę energiją ir ją atiduoti sėdintiesiems po sodais. Sodai kabinti virš stalo, kur susirenka visa šeima. Sodas prie stalo esančius harmonizuoja, stiprina.
Senovėje sodai buvo veriami ant arklio uodegos plauko, kartais šį įlydant į vašką, kad dar geriau suktųsi. Dažniausiai šie kūriniai buvo rišami svarbiausiems gyvenimo įvykiams – vestuvėms, vaikelio gimimo proga arba prieš kalendorines šventes – Kalėdas, Velykas.
Vytautas Tumėnas, vienas iš nedaugelio, tyrinėjusių šiaudinius sodus, svarsto: „Kokios prasmės slypi sodo pavadinime? Kokios metaforos buvo teikiamos vaismedžių sodui? Akivaizdu, kad žiloje senovėje sodų nebuvo. Sodų reiškinys tiesiogiai susijęs su sėsliu gyvenimo būdu, žemdirbyste ir civilizacija, tai ypatingų pastangų pareikalavęs išradimas. Kadangi sodas reiškia ypatingai žmogaus pertvarkytą gamtą, todėl jo metafora pasitelkiama siekiant išreikšti mintį apie tobulą, idealų ir sutvarkytą pasaulį. Todėl ne tik lietuvių, bet ir daugelio kitų tautų mitiniuose įvaizdžiuose kalbama apie rojaus sodą.“
Parodoje „Šiaudiniai stebuklai“ Alytaus kraštotyros muziejuje eksponuojami šiaudiniai liaudies buities dirbiniai iš Alytaus kraštotyros muziejaus etnografijos rinkinio, Dzūkijos tautodailininkių kūriniai. Jų autorės: Laima Saviščevienė, Saulė Lazarevičienė, Lina Živatkauskaitė – Žaliauskienė, Marytė Gilevičienė. Pastaroji kūrėja lankytojus nustebino su ypatingu kruopštumu surištais sodais iš smilgų stiebų.
. Apie šiaudinių sodų fenomeną pasakojo bei savo kūrinius į parodą atsivežė ir iš Dzūkijos kilusi tautodailininkė, Vilniaus etninės kultūros centro darbuotoja Marija Liugienė. Savo sodus eksponavo ir Rasa Ivanauskienė – Alytuje užaugusi, dabar Vilniuje gyvenanti kūrėja, sodus rišti pradėjusi dar visai neseniai.
Atidarymo metu susirinkusiems lankytojams dainavo ir jaukią atmosferą sukurti padėjo Rugiaveidė su šeima. Antroji vakaro dalis buvo skirta režisieriaus Algirdo Tarvydo pilnametražio dokumentinio filmo „Dangaus sodai“, sukurto Vilniaus etninės kultūros centro, VšĮ „Dokumentika“ ir LRT televizijos, peržiūrai. Režisierius pats pristatė šį savo tematika ypatingą filmą, papasakojo apie dokumentinio kino kūrimo procesą.
Paroda „Šiaudiniai stebuklai“ – pirmasis renginys, Alytuje atvėręs Etnografinių regionų metus. Ją Alytaus kraštotyros muziejuje galima aplankyti iki kovo 13 d. Iki tol kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį 15 val. vyks edukaciniai užsiėmimai, kur bus mokoma šiaudų rišimo paslapčių.
Registracija į edukacinius užsiėmimus:
tel.: 8 315 73505; 8 607 81825