Kovo 11-ąją tradiciškai buvo išdalinti „Lietuvos garbės“ apdovanojimai, padėkota herojiškiems mūsų šalies žmonėms. Apdovanojimas už kilnų poelgį atiteko ir Lazdijų rajono savivaldybėje, Veisiejuose, gyvenančiam negalią turinčiam aštuonmečiui berniukui Adrijanui Račkauskui.
Praėjusių metų rugsėjo 6-oji Veisiejuose 71-erių Vytautui Martinoniui galėjo baigtis tragiškai, jeigu ne pas jį atvykęs Adrijanas. Neeilinės drąsos berniukas, atvažiavęs pas kaimyną, pamatė, kad Vytautas sukniubęs tvenkinyje. Jis nedelsdamas parbėgo namo ir apie tai pranešė močiutei, kuri tuoj pat kartu su šalia žemę dirbusiu traktoristu Eimantu puolė gelbėti vyrą.
Apdovanojimą berniukui įteikė lenktynininkas Rokas Baciuška.
Patricija Adamovič / BNS nuotr.
„Jeigu ne Adrijanas, būčiau palaidotas jau. Jis mane išgelbėjo, nes man išseko jėgos, buvo minučių klausimas, mane traukė į dugną“, – pasakojo iš tvenkinio ištrauktas kaimynas Vytautas.
Įspėjo senelę apie kritinę kaimyno būklę
„Lietuvos garbės“ herojus aštuonmetis Adrianas – judrus ir jautrus vaikas, kuris, pasak jo senelės Daivos Stravinskienės, mėgsta prisirišti prie žmonių ir visada nori padėti. Adrjianas kartu su senele gyvena kaime, Veisiejuose.
„Adrianas mėgsta bendrauti su žmonėmis, nes nuo pat mažų dienų jis visur dalyvaudavo – šventėse ir renginiuose“, – sako Adrijano senelė Daiva. Kadangi ji pati dalyvauja folkloro kolektyve, dažnai lankosi įvairiuose renginiuose, o Adrijanas visuomet keliauja kartu su senele.
Nors Adrijanas yra labai gyvybingas ir pilnas energijos, jis susiduria su raidos ir kalbos sunkumais, kurie buvo diagnozuoti, kai jam buvo tik 4 metai.
Vis tik, lemtingąją praėjusių metų rugsėjo 6-ąją, penktadienį, po pirmos savaitės pirmoje klasėje, berniukas grįžo namo. Išlipęs iš automobilio, jis pamatė kaimyno automobilį ir pasakė močiutei, kad vyksta pas dėdę.
„Aš dar nenorėjau jo leisti, nes reikia persirengti, pavalgyti. Sakau: „Adrijanai, eik pavalgysi“, bet jis sako: „Ne, aš labai greitai.“ Stvėrė dviratį nuo kiemo, pasakė: „Aš tuoj grįšiu“ ir išvažiavo“, – prisimena senelė Daiva.
Po kurio laiko Daiva pastebėjo, kad Adrijanas greitai mina dviratį ir grįžta namo, o iš jo veido suprato, kad kažkas negerai. Jis neįėjo į kambarį, o pabeldė per langą ir pasakė: „Močiute, dėdė baloje“. Močiutė nesuprato, apie ką jis kalba, ir paklausė: „Kur? Mūsų dėdė?“ Adrijanas atsakė: „Taip, mūsų dėdė baloje“.
Adrijano senelė iškart turėjo blogą nuojautą – nieko nebelaukusi išbėgo lauk ir pamatė tvenkinyje gulinčią žmogaus figūrą – kaimyno Vytauto kūnas plūduriavo vandenyje.
Laikėsi iš paskutinių jėgų
Kaimynas Vytautas jau iš anksto lemtingąjį penktadienį jautė galvos svaigimą. Nusprendęs palaistyti šilauoges, jis pasilenkė prie tvenkinio, nes norėjo palaistyti šilauoges.
„Nuėjau, pasisėmiau vandens prie savo prūdelio, mane tik apsuko ir į prūdelį įkritau, laistytuvas ant šono, aš prūde iki pusės juosmens. Pradėjau kapstytis, pirma, kai mane apsuko jaučiau, kad praradau sąmonę, bet kai į vandenį įkritau, po 5 minučių pradėjau reaguoti, kad aš vandeny.
Pas mane prūdo kraštai aukštoki, ėmiau kabintis už akmenų, mane traukė žemyn, nes yra daug dumblo. Kapsčiausi apie 20-25 minutes, tada su dešine ranka užsikabinau už medžio šaknies ir laukiau, kol kas pasirodys“, – tą lemtingąjį penktadienį prisiminė iš tvenkinio išgelbėtas Vytautas.
Vytautas prisimena, kad turėjo įvairių minčių, tačiau laiku pasirodęs 8-metis Adrijanas buvo tarsi angelas.
Patricija Adamovič / BNS nuotr.
„Viename krante mačiau velnią, tačiau tada, kai atsukau akis, pasirodė Adrijanas su dviratuku“, – pasakojo Vytautas ir pridūrė, kad tuo momentu jau buvo susitaikęs su mirtimi.
Adrijano senelė pasakojo, kad pamačiusi Vytautą vandenyje, prie jo pribėgo ir ėmė klausti, ar jam viskas gerai, tačiau jis pakreipęs galvą, purkšdamas vandenį tik tepasakė: „Gelbėk“.
Kadangi, pasak senelės Daivos, krantas prie tvenkinio buvo status ir akmenuotas, ji nesugebėjo ištraukti įkritusio kaimyno Vytauto. Supratusi, kad nesugebės padėti, Daiva pamatė laukuose dirbantį traktoristą, o prieš bėgdama pas jį, Daiva paliko Adrijaną su Vytautu, kad berniukas kalbėtų su kaimynu ir neleistų jam nuslysti į vandenį.
„Nežinau, ką jis (aut. past. traktoristas) pagalvojo, kai pamatė šlapią moterį mosikuojančią rankomis, bet jis suprato, kad kažkas vyksta, išlipo ir sakau: „Skęsta žmogus“. Jis iškart su manimi parbėgo iki tvenkinio, paėmė už rankų, aš vėl įlipau į tvenkinį, už kojų paėmiau ir mes jį ištraukėme“, – pasakoja Daiva.
Traktoristas Eimantas prisimena situaciją ir teigia, kad jei ne Adrijano pagalba, žmogaus gyvybė būtų užgesusi tvenkinyje, nes jo būklė buvo kritinė.
Ištraukus Vytautą iš vandens, jis buvo sąmoningas. Adrijano senelė nedelsdama iškvietė greitąją pagalbą. Atvykę medikai nuvežė Vytautą į Druskininkų ligoninę, o vėliau jis buvo pervežtas į Kauno klinikas. Gydytojai nustatė, kad jam susidarė subdurinė hematoma – smegenyse kaupėsi kraujas, kuris darė spaudimą.
„Kraujas kaupėsi apie mėnesį“, – pasakojo Vytautas. Po kelių dienų, pirmadienį, jis buvo operuotas. Po operacijos jo savijauta pagerėjo ir jis pradėjo atsigauti.
Išgelbėjo geriausio draugo gyvybę
Jei ne mažasis herojus Adrjianas, Vytauto šiandien greičiausiai nebebūtų tarp gyvųjų – tuo neabejoja nei jo močiutė, nei pats kaimynas, nei traktoristas Eimantas.
„Jeigu ne Adrijanas tuo momentu nuvažiavęs ir pamatęs, manau, kad būtume neturėję kaimyno, nes gyvename vienkiemyje, nėra judėjimo didelio, žinoma, kelias čia pat, bet automobiliai dažnai nevažinėja keliu, kad būtų pamatę“, – sako močiutė Daiva, pabrėždama, kad pagalbos gali tekti laukti per ilgai.
Ji svarsto, kad blogiausiu atveju pati kaimyną būtų radusi tik vakare, vedžiodama šunį:
„Vakare būčiau suradus… Bet tada jau būtų buvę per vėlu.“
Pats Vytautas iki šiol negali patikėti, kaip vienas vaiko sprendimas išgelbėjo jam gyvybę. Be to, Adrijaną su Vytautu sieja ypatingas ryšys – nors vienas dar vaikas, o kitas jau vyresnio amžiaus vyras, jie puikiai vienas kitą supranta.
Pasak kaimyno, berniukas nuo mažens mėgo su juo leisti laiką, padėdavo įvairiuose darbuose:
„Adrijanas sako: „Mes eisime ką nors veikti su dėde.“ Tai žolę pjauti, šakas genėti, gėles laistyti, ką nors nuvežti.“
Pasak močiutės, Adrijanui tai ne tik bendravimas, bet ir veiksmas, kurio jam kaip judriam vaikui labai reikia. O Vytautas, matydamas, koks nuoširdus ir padedantis berniukas yra Adrijanas, mielai priima jo draugystę.
Adrijano močiutė Daiva didžiuojasi anūku, kuris, užuot pasislėpęs ar išsigandęs, iškart bėgo pagalbos.
„Aš džiaugiuosi, kad vaikas nepasislėpė, neišsigando, o pranešė man. Pagalvojus, kitas galėjo išsigąsti, tuo labiau, kad vaizdas, man suaugusiai, buvo šoką keliantis.“
Dabar Adrijanas supranta, kad išgelbėjo dėdę, o močiutė jam paaiškino, koks jis šaunuolis, ir pabrėžė, kad jei kada nors matys žmogų bėdoje, visada turi pranešti. Tuo tarpu Vytautas kasdien jaučia dėkingumą už antrą šansą, kurį jam suteikė berniukas, nepabūgęs stoti akistaton su pavojumi.
šaltinis: tv3.lt / aut. naujienų portalas tv3.lt