Ne pirmą kartą užsikalbėjome apie naujas algas. Būtume dar ilgai skaičiavę ir perskaičiavę savus bei svetimus pinigus, jeigu ne ką tik atėjęs kolega. Pasiklausęs mūsų jis priminė biblinę išmintį nekrauti sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia, o rūpintis dvasiniais. Sužiurome į jį – lyg ir rimtai kalbėjo. Nutilome, nurimome. Keletas net nušvito – matyt, susivokė esą turtingi.