Daugų ežero pakrantėje pokšėjo kirviai, rūko laužo dūmai ir būriavosi smalsuoliai. Buvo skobiamas luotas – senovinė plaukiojimo priemonė, pagaminta iš vientiso medžio kamieno, kurios Daugų ežere nebuvo jau beveik šimtą metų. Luotas papuoš Daugų ežero pakrantę, o vasaros sezono metu šią archajišką transporto priemonę galės išbandyti visi norintys.
Norint išskobti tinkamą plaukioti luotą, tik noro ir entuziazmo neužtenka, nes reikalingos tam tikros žinios, įrankiai ir netgi lėšos. Įrankius – šimtmečio senumo vedegas pavyko greitai įsigyti iš antikvarų, o žinias teko kaupti ilgesnį laiką. Daug praktinių patarimų suteikė meistrai, kurie per gyvosios archeologijos dienas ir kitus panašius renginius skobia luotus, taip pat buvo išstudijuoti išlikę muziejiniai pavyzdžiai. Pagrindinis teorinių žinių šaltinis – Klaipėdos universiteto mokslininkų, tyrinėjančių luotus, darbai.
Kūrybinių dirbtuvių metu senovinius įrankius išbandė per 30 daugiškių ir miestelio svečių. Kai kurie jų taip įsitraukė į procesą, kad išties ženkliai prisidėjo prie sumanymo įgyvendinimo. Skobiamas luotas buvo nuolat apsuptas smalsuolių, vyko gyvas bendravimas, dalinimasis patirtimi. Tarp žiūrovų atsirado ir žmogus, kuris pats jaunystėje dar buvo plaukiojęs Nemuno tipo luotais prie Merkinės, jis davė praktiškų ir naudingų patarimų.
Daugiausiai buvo baimintasi dėl luoto stabilumo, tačiau įleidus jį į vandenį, abejones pakeitė susižavėjimas, nes bandymų metu luotas atlaikė ne tik greitai ir neatsargiai pro šalį plaukusio katerio sukeltas bangas, bet ir du žmones, nors pagal konstrukciją jis skirtas tik vienam žvejui.
Luotas yra bene seniausia ir ilgiausiai naudota vandens transporto priemonė pasaulyje, visų šiuolaikinių laivų protėvis, skirtingose vietose skirdavosi tik forma, dydis ir mediena, iš kurios luotai buvo skobiami.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje luotais buvo plaukiojama nuo akmens amžiaus iki XX a. vidurio, kol atsirado lentpjūvės ir imtos gaminti valtys. Šiandieninėje Lietuvoje dažniausiai luotus galima pamatyti muziejų ekspozicijose ir per senųjų amatų demonstravimo šventes.
Všį Kultūros klubo „Kitaip“ tikslas buvo pagaminti ir išbandyti vienam žvejui skirtą žvejybinį luotą, atitinkantį visus pietų Lietuvos ežeruose (taip pat ir netoli Daugų) rastiems luotams būdingus požymius: 3.5-4 m ilgio, 55-60 cm pločio, su pertvara, skiriančia luotą į dvi dalis (yrėjui ir žvejybos priemonėms), su rankena, skirta užtraukti ant kranto, iš spygliuočio medienos – panašų į tokį, kokie kelis tūkstančius metų, dar nuo tų laikų, kai buvo gyvenama piliakalniuose, skrodė ir Daugų ežero bangas. Tikslas – ne tik pagaminti, bet ir su luotų skobimo technologija supažindinti kuo daugiau žmonių.
Šį projektą sumanė skulptorius R. Ožalinskas, tačiau jį įgyvendinti nebūtų pavykę be kitų entuziastų pagalbos: G.Rusino, A.Salio, R. Barniškio. Taip pat S.Kazlausko, trenerės Dalios ir visų kitų, nepabūgusių į rankas paimti iš pažiūros keistų įrankių ir palaikiusių šią idėją.
Reklama: guminės valtys