Metų sandūroje daugelis žmonių duoda sau pažadus, ką jie darys, ką pakeis ateinančiais metais. Paklausus, ką pasižada daryti ar keisti Alytaus miesto meras Vytautas Grigaravičius, atsakymas buvo paprastas: „Tęsti pradėtus darbus“. O jų bus daug: pagaliau turėtų pajudėti geležinkelio viaduko rekonstrukcija, į savivaldybės rankas pereiti šilumos ūkis, tęsiami kiti miesto tvarkymo darbai ir pradedami nauji projektai.
„Svarbiausia – nesustoti kelyje. Judėjimas yra visa ko pagrindas“, - sako miesto vadovas, apžvelgdamas praėjusius metus.
Tad kokie jie buvo Alytui ir alytiškiams – su pliuso ar minuso ženklu? – tokiu klausimu pradėjau pokalbį su meru V. Grigaravičiumi.
Tai buvo labai darbingi metai. Žinoma, su įvairiais pokyčiais politinėje erdvėje, didžiojoje tarybos frakcijoje. Bet nematau nieko blogo, kad tai vyksta. Nuo to tarybos narių nesumažėja. Taryba, jos dauguma yra funkcionali, daug darbų padaryta ir apie mūsų veiklą sklinda geros žinios, kurios domina kolegas iš kitų savivaldybių.
Štai ir šiandien (pokalbis vyko gruodžio 27 d.) priėmėme Birštono savivaldybės delagciją. Kartu su savivaldybės vadovais iš viso atvyko 32 žmonės. Sausį laukiame Telšių, Tauragės rajonų savivaldybių delegacijų.
Savivaldybes domina mūsų patirtis socialinėje srityje, nuolaidų kortelės gausioms šeimoms, Viešosios tvarkos skyriaus darbas, ugdymo įstaigų buhalterijos centralizavimas.
Toks domėjimasis rodo, kad esame ir matomi, ir vertinami, iš mūsų norima pasimokyti ir tai nuteikia tikrai maloniai.
Tačiau kai kurie iš Jūsų paminėtų dalykų, pavyzdžiui, buhalterijos centralizavimas, Alytuje buvo sutikti ir vertinti pakankamai prieštaringai ir netgi priešiškai. Kokių atsiliepimų apie miesto gyvenimą Jums tenka dažniau išgirsti iš alytiškių – pozityvių pasiūlymų, kritikos, reikalavimų?
Žmonės įvertina darbus ir pripažįsta, kad nuveikta daug. Tai tenka girdėti ir susitikimuose su gyventojais, ir jų priėmimo metu. Ir tai smagu. Išgirstame, žinoma, ir pasiūlymų ar nusiskundimų, bet žmonės tikrai pastebi teigiamus pokyčius ir tai rodo, kad einame teisinga linkme, o ne klaidžiojame kažkur prietemoje.
Jau kelintus metus iš eilės rengiame susitikimus su gyventojais ir jų metu bendraudami aiškiai matome, kad žmonės pastebi, pripažįsta ir įvertina, jog miestas keičiasi į gerąją pusę. Bet tada didėja ir žmonių reikalavimai. „Miestas gražėja, tvarkosi, tai kodėl ten sutvarkyta, o kodėl čia netvarkote, kodėl mano vaikas eina nesutvarkytu šaligatviu?“ – tokių klausimų tenka girdėti.
Žmonėms sunku suvokti, kad miesto biudžetas yra toks, koks yra, ir negali visko sutvarkyti iš karto. Pavyzdžiui, Piliakalnio gatvė. Ten daugelį metų buvo žvyruotas kelias ir visiems buvo gerai, niekas nesiskundė. Kai tik sutvarkėme, ji tapo puikia gražia gatve, iš karto pasipylė žmonių pageidavimai – ir ten sutvarkykit, kodėl taip padarėt.
Arba Domantonių gatvės tvarkymas. Jis labai brangus ir daugelį kadencijų buvo vis atidėliojamas. Kai mes ėmėmės tvarkyti, iš karto pasipylė klausimai: kodėl netvarkote šalia esančios gatvės? Bet tam ir buvo padaryta žvyruotų gatvių studija ir visos miesto gatvės pagal tam tikrus kriterijus surikiuotos į eilę, kad būtų aišku, kodėl asfaltuojama būtent ta, o ne kita gatvė, o pinigų yra tiek, kiek yra, tad visų iškart sutvarkyti neįmanoma, ir žmonės irgi turėtų turėti kantrybės.
Bet džiugina tai, kad alytiškiai pasidarė mažiau abejingi, jie tapo reiklesni, jie labiau nori dalyvauti miesto gyevnime. Tai ir buvo vienas mūsų siekių – kad žmonės įsitrauktų į miesto valdymą įvairiomis formomis.
Dažnai kalbant apie Alytų nuskamba tokia mintis: miestas gražėja, bet tuštėja. Jūs daug dėmesio skiriate bendravimui su emigravusiais alytiškiais. Ar šios pastangos duoda rezultatų?
Manau, kad duoda, nes atsiranda abipusis kontaktas. Šiemet buvau nuvykęs į Londoną susitikti su ten įsikūrusiais alytiškiais ir mane maloniai nustebino, kad jie gan gausiai susirinko pabendrauti.
Pasiteisino ir mūsų sukurtas Pasaulio alytiškių puslapis socialiniuose tinkluose, surengtas Pasaulio alytiškių forumas. Tai žingsniai, kurie suartina žmones, nors esame toli vieni nuo kitų. Kai žmonės pamato, išgirsta, kas čia vyksta, jie pradeda galvoti, gal čia nėra taip jau blogai. Tokių svarstymų: gal man jau metas grįžti – tikrai girdžiu ne vieną.
Kreipėsi moteris, kuri grįžo iš Londono, domisi, kokios galimybės būtų čia kurti savo verslą. Svetur sukurtą verslą paliktų samdomiems vadovams. Tai rodo, kad kuo daugiau žmonės žino, tuo lengviau gali priimti spendimus, jie nebijo sugrįžti.
Šiemet alytiškius pasiekė ne viena gera žinia apie galimą naujų darbo vietų kūrimą. Tokių ketinimų turi „Kauno grūdai“, visai neseniai sužinojome, kad Alytumi domisi vaistų fabriko statytojai, kurie sukurtų daug naujų darbo vietų. Jūsų vertinimu, kiek realios tokios perspektyvos?
Su „Kauno grūdais“ investicijų sutartis jau pasirašyta, taip pat ir su „Sofa Brands“ bei „Glass Lt“, gamyklos duris atvers jau netrukus, tad perspektyvos labai patrauklios. Bet kalbant apie Pietų Korėjos įmonę, kuri ieško vietos vaistų fabriko statybai, sunkiau įgyvendinamos.
Mes negalime pasiūlyti to, ką gali pasiūlyti laisvą ekonominę zoną ir laisvos vietos joje turintis mūsų kaimynas Kaunas.
Investuotojai buvo atvažiavę į Alytų, apžiūrėjo galimas vietas, lankėsi buvusioje Coca Colos gamykloje. Viską parodėme, dabar laukiam jų sprendimo. Ryšys tebėra, bendraujame. Tariamės ir su „Investuok Lietuvoje“, Ūkio ministerija dėl galimos paramos, nes investuotojams pasirinkus Alytų, gali tekti atvesti papildomą elektros liniją, statyti naują pastotę, savivaldybei tektų sutvarkyti infrastruktūrą.
Tad kol kas vyksta derybos. Sunku pasakyti, kokia bus jų baigtis, bet tai jau yra įrodymas, kad miestas yra įdomus ir patrauklus. Galimybe statyti sandėlius Alytuje domisi ir viena šalies logistikos įmonė.
Alytaus miesto savivaldybė šiais metais gavo Auksinę krivūlę už sumažintą šilumos kainą, tačiau vyksta bylinėjimasis ir šilumos ūkis vis dar tebėra privačios įmonės rankose. Kokios savivaldybės pastangos ir perspektyvos perimti šilumos ūkį savo žinion?
Vyksta bylinėjimasis, bet vyksta ir derybos dėl šilumos ūkio perdavimo savivaldybei. „Litesko“ atstovai yra pareiškę, kad pavasarį šilumos ūkį perduos mums.
Tad ateinantys metai žada būti darbingi ir pilni iššūkių. Mes nežinome, kiek dabartinių „Litesko“ darbuotojų norės likti dirbti. Paprašėme darbuotojų sąrašo, bet jo kol kas negavome. Tuomet paprašėme suorganizuoti susitikimą su darbuotojais, kad aš, administracijos direktorius galėtume su jais pabendrauti. Paskutinio susitikimo metu pažadėjo, kad tai padarys, tad tikiuosi, kad sausį toks susitikimas įvyks.
Manau, kad ten dirbantiems žmonėms sugebėsime sudaryti geresnes sąlygas ir pakelti atlyginimus, nes mūsų tikslas nebus vien pelno siekimas.
Apžvelgiant besibaigiančius metus Alytuje, ką įvardintumėte kaip didžiausią jų pasiekimą ir didžiausią skaudulį?
Labai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko susitarti dėl bendradarbiavimo su „Lietuvos geležinkeliais“. Pasirašėme sutartį, tad kitais metais turėtų pajudėti viaduko, kuris kerta Naująją gatvę, praplėtimo darbai.
Tai leistų pabaigti Naujosios gatvės rekonstrukciją. Baigus šiuos darbus, atsirastų galimybių ir resursų projektuoti ir rekonstruoti Ulonų bei Santaikos gatves, kurios yra vienos labiausiai nugyventų mieste.
Naujasis „Lietuvos geležinkelių“ vadovas labai susidomėjo sužinojęs, kad mes esame užsakę geležinkelio studiją. Jis linkęs svarstyti galimybę tiesti geležinkelio atšaką, kuri sujungtų Vilnių, Alytų, Šeštokus, ir būtų naudojama tiek keleiviniam, tiek krovininiam transportui ir neabejotinai padidintų Alytaus patrauklumą tarp logistikos įmonių.
O skaudulių mieste yra ne vienas. Tai ir minėtas šilumos ūkis, kuris vis dar tebėra ne mūsų. Liūdna, kad teisinėje valstybėje vyksta tokie dalykai: sutartis pasirašyta pažeidžiant Konkurencijos įstatymą, taryba priėmė sprendimą tą sutartį nutraukti, bet kita pusė tam nepritaria ir veikia pažeisdama žmonių interesus. Tai kas tada yra savivaldybė – aukščiausia vietos valdžia ar kažkoks nulinis subjektas, su kuriuo verslo įmonė gali nesiskaityti?
Ir Žaliosios gatvės, Dailidžių situacija nedžiugina. Jotvingių gatvė? Šioje vietoje gal pačiai verslo įmonei pritrūko savigarbos įrodyti, kad ji yra solidi įmonė, pajėgianti laiku sutvarkyti pagrindinę miesto gatvę.
Tad jei būtumėte Kalėdų senelis, kokią dovaną įteiktumėte Alytui?
Labiausia norėčiau, kad išnyktų pesimizmas, išankstinis neigiamas nusistatymas, kad vis tiek viskas bus blogai. Padovanočiau žmonėms gebėjimą labiau džiaugtis tuo, kas yra, mylėti savo namus, aplinką, rūpintis jais. Pasaulis dažniausia yra toks, kokį mes jį matome.
