Vasario 16 dieną Alytaus miesto garbės pilietei, prof. dr. Aldonai Vilkelienei Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda įteiks ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.
Valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonija vyksta Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose.
„Lietuva man – tai namai. Čia gyvena mano vaikai ir anūkai, čia kalbu gimtąja kalba, čia galiu kartu švęsti ir liūdėti. Tai mano mokytojai, kaimynai, kolegos, knygos, muzika, miesto ir gamtos erdvės, ir, žinoma, barokinis Vilnius. Vasario 16-osios proga linkiu Lietuvai ramybės, susikalbėjimo ir pasitikėjimo vieniems kitais – kad išsaugotume tai, kas mus jungia, ir atsakingai kurtume savo bendrus namus ateities kartoms“, – sako prof. dr. Aldona Vilkelienė.
Profesore, ką Jums asmeniškai reiškia ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, įteikiamas būtent Vasario 16-osios proga?
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis man yra reikšmingas ir garbingas profesinės veiklos įvertinimas. Tai ne tik džiaugsmas, bet ir įpareigojimas – toliau atsakingai dirbti Lietuvos labui, nuosekliai tobulėti ir prisidėti prie kultūros puoselėjimo bei muzikos ugdymo.
Ar prisimenate akimirką, kai sužinojote apie šį apdovanojimą? Kokie buvo pirmieji jausmai?
Žinia buvo netikėta ir labai jaudinanti. Pirmiausia pajutau didelį dėkingumą – už įvertinimą, pasitikėjimą ir galimybę jau daugelį metų dirbti prasmingą darbą. Tokia akimirka priverčia stabtelėti, apmąstyti nueitą kelią ir kartu suteikia stiprios vidinės motyvacijos dirbti toliau.
Kaip manote, kuri Jūsų veiklos dalis ar vertybės labiausiai nulėmė šį įvertinimą?
Tai, žinoma, geriausiai mato komisija, tačiau pati manau, kad reikšmingą vaidmenį galėjo turėti ilgametis ir nuoseklus darbas įtraukiojo meninio ugdymo srityje. Esu pirmoji Lietuvoje apgynusi disertaciją šia tema, esu parengusi metodinių leidinių ir monografijų. Nuolat pristatau Lietuvos įtraukiojo švietimo pavyzdžius ir patirtis mokslinėse konferencijose, tarptautiniuose projektuose ir seminaruose. Man svarbu, kad meninis ugdymas būtų prieinamas kiekvienam ir prisidėtų prie visaverčio žmogaus augimo.
Kas Jus patraukė į muziką ir kuo ji svarbi šiandien?
Lemtingiausias etapas buvo labai ankstyvas. Būdama dar visai maža, jautriai reagavau į muzikos garsus, o tėtis pasakė: „tu būsi mano muzikantė“ ir netrukus nupirko akordeoną. Mano kelią tęsė geri mokytojai ir patirtos sėkmės muzikuojant. Muzika traukia tada, kai ją jauti vidumi – ji tampa ne darbu, o gyvenimo būdu.
Muzikoje slypintys jausmai yra labai asmeniški ir kuria ypatingą vidinį saugumą. Ji žmogui ir visuomenei suteikia tai, ko ne visada gali suteikti kitos meno ar mokslo sritys –tiesioginį, neasmenišką ir tuo pat metu labai giliai viduje išgyvenamą emocinį ryšį. Muzika veikia ne per apibrėžtas žodines sąvokas, o per jausmus, kurie gali būti labai subtilūs ir individualūs. Kai muzikuoji ar klausaisi muzikos, dažnai neįvardiji tų jausmų žodžiais – jie yra tarsi „užkoduoti“ pačiame garsų sraute ir tavo santykyje su juo. Kiekvienas žmogus juos atranda savaip, ir tik pats gali iki galo suvokti, kas būtent jam suteikia ramybės, džiaugsmo ar visiško įsitraukimo.
Kaip per Jūsų darbo metus keitėsi Lietuvos muzikinis gyvenimas ir požiūris į muzikos ugdymą?
Per kelis dešimtmečius Lietuvos muzikinis gyvenimas smarkiai praturtėjo: išsiplėtė instrumentų, žanrų ir mokymosi galimybės, suintensyvėjo koncertinė veikla. Požiūris į muzikinį ugdymą tapo lankstesnis – jis skatinamas ne tik profesionalumo siekimui, bet ir kaip prasminga asmenybės ugdymo dalis. Vis dėlto muzikos esmė nesikeičia: rezultatą lemia kantrybė, darbas ir pagarba muzikai.
Ką laikote svarbiausia pedagogo misija?
Pedagogo misija – matyti kiekvieną jauną žmogų tokį, koks jis yra, ir priimti jo unikalumą. Stengiuosi kurti saugią, palaikančią aplinką, kurioje mokinys nebijotų klysti ir augtų savo tempu. Man svarbios vertybės – pagarba muzikai, žmogui ir darbui. Jei jos išlieka su mokiniu ir už muzikos ribų, vadinasi, mano darbas turėjo prasmę.
Kuo šiandienė jaunoji karta suteikia daugiausia vilties Lietuvos kultūrai?
Džiugina jų kūrybinė drąsa, atvirumas ir gebėjimas jungti skirtingas meno sritis. Jauni žmonės nebijo eksperimentuoti, kurti tarpdisciplininį meną, mąstyti plačiau. Ypač džiaugiuosi Alytaus muzikos mokyklos absolventų pasiekimais – nuo atlikėjų, pasiekusių tarptautinį bei nacionalinį pripažinimą, iki jaunų menininkų, kuriančių naujas kultūrines erdves ir bendruomenes. Vilties teikia ir tai, kad jaunoji karta mąsto apie atsakomybę, bendrystę ir kultūros prieinamumą.
Ko palinkėtumėte Lietuvai Vasario 16-osios proga? Kas Jums yra Lietuva?
Lietuva man – tai namai. Čia gyvena mano vaikai ir anūkai, čia kalbu gimtąja kalba, čia galiu kartu švęsti ir liūdėti. Tai mano mokytojai, kaimynai, kolegos, knygos, muzika, miesto ir gamtos erdvės, ir, žinoma, barokinis Vilnius.
Vasario 16-osios proga linkiu Lietuvai ramybės, susikalbėjimo ir pasitikėjimo vieniems kitais – kad išsaugotume tai, kas mus jungia, ir atsakingai kurtume savo bendrus namus ateities kartoms.
