Daugelis bent kartą gyvenime yra pagalvoję: „aš tai jau sapnavau“. Sapnas, kuris lyg ir „išsipildė“, gali pasirodyti mistiškas ar net bauginantis. Tačiau psichologija čia siūlo kur kas žemiškesnį paaiškinimą.
Mūsų smegenys nuolat renka informaciją – net ir tokią, kurios sąmoningai nepastebime. Balso tonas, elgesio pokyčiai, nuotaikos, detalės aplinkoje. Visa tai kaupiasi fone. Dieną šių signalų galime neįvardinti. Bet naktį, sapnuojant, jie susijungia į istorijas.
Pavyzdžiui, galite susapnuoti konfliktą su artimu žmogumi, nes pasąmoningai jau kurį laiką jaučiate įtampą, nors sau to nepripažįstate. Vėliau ginčas iš tiesų įvyksta – ir atrodo, kad sapnas „išpranašavo“. Iš tikrųjų tai buvo intuicija.
Sapnas ne numatė ateitį, o sudėjo tai, ką jūsų psichika jau seniai pastebėjo. Yra ir kitas efektas: mes linkę prisiminti sutapimus ir pamiršti šimtus sapnų, kurie neišsipildė. Atmintis mėgsta istorijas, todėl „pataikę“ atvejai atrodo ypatingi.
Tai nereiškia, kad sapnai beverčiai. Priešingai – jie gali būti naudingi kaip vidinis kompasas. Jie kartais parodo tai, ko dar nesame pasiruošę garsiai įvardinti. Tačiau tai ne pranašystės, o labai žmogiška psichologija.
Tekstą parengė Vytautas Butkus, Vilniaus universiteto psichologijos studentas ir „Sapnininkas – Sapnų Reikšmės“ https://sapnininkas.online bendraįkūrėjas.
Draugelis pasakojo. Sako, miegu, sapnuoju, kad šiku, atsikeliu-akurat 🙂