Dzūkijos vienkiemyje su šeima gyvenanti moteris viską moka pati: susimala net miltus

Nors anksčiau buvo galima matyti tendenciją žmonių, kurie susikrauna lagaminus ir keliauja ieškoti savo laimės iš kaimo į didmiesčius, dabar vis dažniau susiduriama su atvirkštiniu variantu – pavargę nuo miesto skubėjimo žmonės perka sodybas ir kraustosi gyventi arčiau gamtos.

Tokį pasirinkimą priėmė ir Ieva Šidlaitė – trijų vaikų mama, namų ir ūkio šeimininkė, žymi rašytoja, išleidusi tokias knygas kaip „Atsargų kamara“, „Natūralus rauginimas“, „Šikamiškio kronikos“, „Ką kanda šalna“, bei blogo samanotas substack.com autorė ir „Tikro maisto mokyklos“ įkūrėja.

Ji sutiko savo istorija pasidalinti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais ir atskleidė, kad Vilnių paliko prieš 17 metų. Iš pradžių su vyru ir sūneliu jiedu gyveno vienkiemyje prie Neries ir Karmazinų piliakalnio, tačiau dabar jau šešerius metus leidžia Dzūkijos vienkiemyje, prie raisto Šikamiškio miške.

„Viskas vyko labai natūraliai ir per daug nesvarstant. Abu su vyru vis tiek beveik visas išeigines praleisdavome miškuose ir palei upes. Jis žvejojo, aš grybaudavau ir žoliaudavau. Kai tik atsirado galimybė bėgti iš miesto, tai mes ja pasinaudojome“, – apie priimtą sprendimą pasakojo Ieva.

Kaime – ribotas kiekis patogumų 

Turbūt tie, kurie turi kaimus, gerai žino, ką reiškia šildytis vandenį siekiant nusiprausti ar vidury nakties keliauti iki lauko tualeto, dėl to pasiteiravome rašytojos, ar ji savo namuose turi įsirengusi vandentiekio sistemą.

Kaip pasakojo pašnekovė, virtuvėje vanduo yra, bet bėga tik šaltas. Tai – vanduo, kuris atkeliauja iš gręžinio. Taip pat jie namuose turi skalbimo mašiną.

„Iš pradžių virtuvėje turėjome boilerį, bet pamatę, kad jis „suėda“ pusę mūsų sunaudojamos elektros, jį išjungėme ir daugiau nebejungėme. Šilto vandens visada būna ant malkinės krosnelės. Mums labai svarbu taupyti energiją. 

Tualetas kompostinis, lauke, pats švariausias variantas, o maudomės pirtyje, kurią kūrename labai dažnai, ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę. Pirtyje visada yra šalto vandens ir atsinešus karšto galima praustis kasdien“, – paaiškino ji. 

Pasiteiravus Ievos, kodėl vis tik jų namuose nėra įrengto dušo ar tualeto, ji paaiškino, kad tai daugiau vidinis nusistatymas. Pasak jos, šie patogumai gali užgožti visą pasaulį. 

Pokalbio metu rašytoja taip pat kėlė retorinį klausimą – kiek iš mūsų kasdien išeina į lauką, kai tam nėra reikalo? Pašnekovė paaiškino, kad jai svarbu išeiti į lauką ir pajausti orą visu kūnu. 

„Tai būtina mano sielos sveikatai. Pirtis irgi yra ne tik prausimosi vieta, bet ir ritualas, kai apsišvarini ne tik kūnu, bet ir vidumi, pailsi nuo kasdienybės. Po kiekvienos kelionės į miestą aš noriu nueiti į pirtį, kad nusivalyčiau nuo savęs visą smogą ir žmonių žvilgsnius.

Pirtyje kyla pačios geriausios mintys kūrybai. Jei galvojate, kad esu visiškai išprotėjusi keistuolė, tai pasidomėkite – visame pasaulyje daugėja žmonių, kurie iškeičia kūnišką komfortą į dvasinį, ir daugiau nebenori grįžti į patogų ankstesnį gyvenimą. Man dvasinis komfortas yra kur kas svarbesnis už kūnišką…

Be to taip gyvenant labai sumažėja švaistymo, išlaidų ir reikia uždirbti mažiau pinigų. O likusį laiką galima skirti šeimai, gamtai, kūrybai. Kol galėsiu taip gyventi, tol nieko nekeisiu“, – požiūriu dalijosi ji.

Viską užsiauginti pavyksta patiems 

Gyvenantys mieste taip pat gerai žino, kad kiekviena daržovė iš savo daržo – didelė vertybė. Tuo pasidžiaugti gali ir mūsų pašnekovė, nes kasdienybėje jos šeima visa, ką tik pavyksta, stengiasi užsiauginti patys.

Rašytoja pasakojo, kad savo valdose turi du šiltnamius, didelį daržą, tad daržovių lentynas parduotuvėse pavyksta aplenkti.

„Kai baigiasi šviežios daržovės, valgome savas iš rūsio – burokus, morkas, ropes, pastarnokus, ridikus, griežčius, bulves, kopūstus. Įtariu, kad šios daržovės kur kas šviežesnės už pirktinius pomidorus, agurkus ar salotas žiemos metu. Turiu daug raugintų, marinuotų, džiovintų atsargų“, – atskleidė ji.

Ieva taip pat gali pasidžiaugti tuo, kad mėsos jos šeimai taip pat nereikia pirkti. Kadangi vyras su sūnumi medžioja – pas juos namuose žvėrienos netrūksta.

O tuo laiku, kai šeimai norisi paukštienos, bėdos taip pat nėra. Ieva su šeima augina vištas, antis, tad nei mėsos, nei kiaušinių netrūksta. 

„Mūsų kaime gyvenimas atrodo visiškai kaimiškai“, – kalbėdama apie savo ūkį juokėsi pašnekovė.

Net miltus susimalti gali pati 

Įdomu buvo išgirsti ir tai, kad Ieva turiu savo malūną, kurį panaudoja prireikus rupių ruginių miltų duonai. Rašytoja pasakojo, kad dabar dažniau perka miltus iš ūkininkų, tačiau turi ir kitokį pasirinkimą.

Kaip aiškino pašnekovė, jos malūnas yra ganėtinai paprastas ir pritaikytas rupiems miltams, vis tik miltų malimo stebuklu nelaiko – šiais laikais gausu mažų virtuvinių girninių malūnėlių, kuriuos gali įsigyti bet kas.

„Visada kepu savo duoną su savo užraugtu raugu, jam jau 16 metų. Darau savo jogurtą, kefyrą, dariau fermentinius sūrius, bet dabar nustojau, nes nebeturiu ožkų.

Raugiu, marinuoju ir kitaip konservuoju daržoves, vardu uogienes ir sirupus. Darau ir rūkau kumpius, dešras, lašinius, vytinu žvėrieną, darau paštetus, šaltienas.

Renku ir džiovinu grybus, prieskonines ir arbatines žoleles. Kepu pyragus ir tortus šeimos šventėms. Dabar jau neprisimenu, ką dar darau, bet to darymo užtenka kasdienai“, – pasakojo ji. 

Vis tik Ieva pridūrė, kad bėgant laikui jos požiūris pradeda pamažu keistis. Vietoje to, kad būtų galima viską pasigaminti pačiai, šiuo metu ji labiau linkusi keistis ir dalintis užaugintais ar pagamintais produktais su aplinkiniais.

„Dėl to važiuodama pas draugus į kitą kaimą vežu triušieną, o gaunu sūrį ar lašinių. Vežu duoną, gaunu slyvų ar uogienės. Vežu kiaušinių, gaunu ožkos sūriuką. Taip gauni ir suteiki kitiems daugiau skonio ir džiaugsmo gyvenime“, – apie mainus kalbėjo ji.

Kaip atrodo diena kaime? 

Turbūt ne vienam smalsu sužinoti ir tai, kaip gali atrodyti eilinė Ievos diena kaime. Pašnekovė pasidalijo vienos iš jų pavyzdžiu. 

Rašytoja kiekvieną dieną keliasi anksti – net ir žiema kyla 4 valandą ryte. O tą laiką, iki vaikus išleidžiant į mokyklą, ji panaudoja skaitymui bei rašymui. 

„Tada išleidžiu vaikus į mokyklą, apeinu ūkį: lesinu vištas ir antis, šeriu triušius, melžiu ožkas, laistau ir raviu daržus. Grįžtu ruošti pietų, vakarienės. 

Tarpuose skaitau, rašau, einu į mišką, audžiu, mezgu, bendrauju su skaitytojais. Darbai ir diena keičiasi priklausomai nuo sezono ir oro lauke. Ir taip diena iš dienos, mėnesis iš mėnesio, metai iš metų, visada ratu“, – dienos programa dalijosi ji. 

Tiesa, pašnekovė pridėjo, kad nuotykių kaime niekada netrūksta. Kiekvieną dieną gyvenant tarp vaikų ir gyvulių pasitaiko įvairiausių kuriozinių situacijų.

Tokios situacijos ne tik priverčia smagiai pasijuokti, tačiau taip pat paskatina ieškoti išeičių problemoms, į jas pažvelgti kūrybiškai. 

„Štai kartą teko išpjauti ožką pjūklu iš suolo, nes buvo prakišusi galvą per skersinuką ir atgal nebegalėjo ištraukti. O kur dar aplinkinių kaimų žmonės? 

Visokių anekdotų pasitaiko, tokių kaip kaimynė atėjusi į kitą kaimą su ašaromis, kad mirė vyras ir neturi kaip jo palaidoti… Tuo tarpu vyras laukė žmonos, kuri turėjo atnešti buteliuką. 

Kai žmonių yra mažiau, kur kas daugiau smagybių pastebi. Tokiomis smagybėmis aš dalinuosi ir savo bloge bei asmeninėje „Facebook“ paskyroje“, – šyptelėjo ji.

Džiaugiasi lėto gyvenimo privalumais 

Rašytoja neslėpė, kad lėtesnis gyvenimas, pasirinkimas dienas leisti kaime – jai patinka. Pasak jos, pradėjęs gyventi ramiau, žmogus gali pradėti geriau girdėti save, ko jam reikia, kas yra būtina, o ko galbūt galima atsisakyti, nes tai visai nereikalinga.

„Tai pastebėjau po kelių metų, kai išsikrausčiau iš miesto. Kai būni tarp žmonių, visai nevalingai ir nuoširdžiai elgiesi taip, kaip visi. Kai pradedi atsiskirti nuo minios – išgirsti save. O kartą išgirdus, to balso jau neužgniauši. 

Ir tada prasideda privalumai – vidinė ramybė, mokėjimas ją susigrąžinti sau tinkamiausiais, o ne reklamuojamais būdais, savo pasaulio matymas ir suvokimas. Nedarymas to, ko tau visiškai nereikia“, – savo pozicija dalijosi Ieva.

Pasiteiravus pašnekovės, ar ji laiko save atsiskyrėle, rašytoja prisipažino, kad viduje taip ir yra. Ji pasakojo, kad jai visuomet nejauku atsidurti tarp žmonių, netgi tų, kurie yra artimi ir mylimi. 

Vis tik, pasak Ievos, tikrieji atsiskyrėliai nėra tie, kurie kitų žmonių nekenčia ir nuo jų bėga, tai žmonės, kurie myli kitus, dėl to pasirenka dėl jų išeiti.

„Aš pasitraukiu kuo toliau, kad galėčiau kurti žmonėms – rašyti knygas, tekstus, ruošti mokymus. Atsiskyrėlių tema man ir šiaip labai įdomi, skaitau apie šventuosius atsiskyrėlius, vienuolynus, kinų vienuolius, gyvenančius kalnų olose, negyvenamų salų atsiskyrėlius ir visus kitus keistuolius. Ir kuo daugiau skaitau, tuo daugiau panašumų su savo gyvenimu randu“, – savo pastebėjimą išryškino ji.

Galiausiai tiems, kurie svarsto apie galimybę pabėgti iš miesto ir kraustytis gyventi į kaimą, Ieva pasiūlė tai imti ir pamėginti, nes kito kelio čia nėra. 

„Jei tik norit – bėkit. Jei nepatiks – grįžkit. Ir nekreipkit dėmesio į tai, ką kiti pagalvos“, – užbaigė pokalbį pašnekovė