Kiekvienas vardas – tarsi mažas pasaulis. Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti mūsų miesto gyventojus, kurių vardai – reti ir kupini istorijų, prasmės bei asmeniškumo.
Alytaus „Sakalėlio“ pradinės mokyklos mokytojos Venetos Baliukonienės mamai gimdymo namuose į rankas pateko leidinys apie gražią ir protingą italę merginą Venetą iš Veneto krašto. Tada viskas staiga ir paaiškėjo – kito vardo nebereikia. Taip ji ir tapo Veneta.
37 metus Alytuje gyvenanti dzūkžemaitė sako, kad šis miestas ją moko neskubėti. „Čia daug erdvės kvėpuoti – miškai, upė, ežerėliai, nuostabūs, vis gražėjantys parkai, lėtesnis gyvenimo ritmas, žmonės, kurie dažnai pažįsta vieni kitus. Tokioje aplinkoje natūraliai išmoksti sustoti, pasižiūrėti aplink ir įsiklausyti“, – pasakoja Veneta.
Veneta, Alytus nėra Jūsų gimtasis miestas?
Aš gimiau ne Alytuje. Mano pradžia – Kelmė. Gimiau dzūkės ir žemaičio šeimoje, aš – dzūkžemaitė. Į Alytaus rajoną, Daugus, atsikėlėme tada, kai pradėjau eiti į pirmą klasę. Taigi, Alytaus kraštas man nėra gimtinė, bet jis tapo augimo vieta – vieta, kurioje iš vaiko pamažu tampama savimi.
Ko Alytus Jus išmokė?
Jau 37 metai, kai gyvenu Alytuje. Kaip žmogų Alytus mane mokė, moko ir, tikiu, dar mokys neskubėti. Čia daug erdvės kvėpuoti – miškai, upė, ežerėliai, nuostabūs, vis gražėjantys parkai, lėtesnis gyvenimo ritmas, žmonės, kurie dažnai pažįsta vieni kitus. Tokioje aplinkoje natūraliai išmoksti sustoti, pasižiūrėti aplink ir įsiklausyti.
Dirbu mokytoja, todėl tai persikėlė ir į darbą su vaikais: svarbu ne tik tai, ką jie pasiekia, bet ir kaip jie tą dieną jaučiasi, kiek gali ir kiek drįsta. Išmokau stebėti, klausytis, įsiklausyti, laiku prieiti ir, svarbiausia, neskubėti daryti išvadų.
Kaip mokytoją Alytus mane išmokė kantrybės ir tikrumo. Čia nepaslėpsi savęs už vaidmens – vaikai greitai pajunta, ar esi tikra. O kai esi tikra, vienu metu gali būti ir reikli, ir švelni.
O jei Alytus būtų mokytojas, ko jis mokytų vaikus?
Jei Alytus būtų mokytojas, jis mokytų vaikus išlaukti – kantriai, be burbėjimo, be skubos, suprasti, kad ne viskas ateina iš karto; būti paprastiems, bet giliems, tikriems, be kaukių, nuoširdiems; jausti gamtą ir save – ugdytis gebėjimą sustoti, stebėti aplinką ir atpažinti savo emocijas bei savijautą; bendruomeniškumo – nes mažesniame mieste vienas kitam vis dar esame svarbūs.
Veneta. Kokia Jūsų vardo istorija?
Kai mama manęs laukėsi, tėvelis labai norėjo, kad aš būčiau Alfreda. Vardas gražus, bet mano brolis Jaunius, kuriam tuo metu buvo vos dveji, jo tiesiog neištardavo. Tuo metu ant bangos buvo Gitanos, tad mama kurį laiką jau ir mane taip vadino. Viskas pasikeitė gimdymo namuose. Ten mamai į rankas pateko leidinys apie gražią ir protingą italę merginą Venetą iš Veneto krašto. Ji sako, kad tada viskas staiga tapo aišku – kito vardo nebereikia. Taip aš ir tapau Veneta. O dar po dviejų mėnesių gimė mano pusseserė Gitana.
Ar žinote, ką reiškia Jūsų vardas, iš kur jis kilęs?
Mano vardas Veneta neturi vienos griežtai apibrėžtos reikšmės, tačiau dažnai siejamas su Veneto kraštu, kuris nuo seno siejamas su kultūra, ramia stiprybe, grožiu be triukšmo ir lotyniška šaknimi ven-, kuri simboliškai siejama su artumu, brangumu ir ryšiu.
Kaip manote, ar vardas Veneta turi charakterį?
Man atrodo, kad vardas Veneta tikrai turi charakterį. Jis nėra kasdienis, todėl vaikystėje kartais jausdavausi lyg su vardu, kuris visą laiką šiek tiek šviečia, ypač ką iškrėtus mokykloje. Mane dėl vardo pažinojo visa mokykla, nereikėjo nei pavardės, nei pravardės. Tačiau jį dažnai tekdavo pakartoti, pataisyti, kartais net išgirsti visai netikėtų jo „versijų“. Buvo etapas, kai norėjosi būti paprastesnei – su vardu, kuris niekam neužkliūva. Bet laikui bėgant supratau, kad tas matomumas nėra blogas. Jis tiesiog išmokė ne slėptis, o šyptelėti ir priimti save – tokią, kokia esu. Dabar savo vardą nešiojuosi lengvai – su šiluma ir šypsena.
Tai žmogus įauga į savo vardą ar vardas – į žmogų?
Manyčiau, tai abipusis veiksmas: pirmiausia žmogus po truputį įaugdinėja į vardą – jaukinasi, mokosi nešioti, priimti, susigyventi, o vėliau jau vardas prisipildo žmogaus patirčių, charakterio, gyvenimo istorijų. Taip žmogus ir vardas tampa neatskiriami. O kartais, atrodo (kaip ir mano atveju), kad jis mums tiesiog duotas – laiku ir vietoje.
Ar prisimenate, kaip pirmą kartą suvokėte, kad Jūsų vardas yra kitoks nei daugumos aplinkinių?
Manau, kad pirmą kartą tą išskirtinumą suvokiau dar mokykloje, kai supratau, jog mano vardo niekas neturi „atsarginiame variante“. Klasėje buvo kelios mergaitės tuo pačiu vardu. Ir jas, šalia vardo, dar vadindavo pirmoji, antroji ar net trečioji, pavarde arba didžioji, mažoji. Man visada tekdavo būti ta vienintele. Žmonės dažnai nustebdavo ir dar nustemba jį išgirdę – perklausia, pakartoja, pasitikslina.
Mane dažnai įsimena būtent dėl vardo. Kam nors skambindama dažnai prisistatau vardu, pavardės tiesiog nereikia, žino ir taip. Kartais net juokauju, kad vardas padaro pusę darbo už mane – jis tiesiog lieka atmintyje. Nuostaba išgirdus vardą dažnai tampa gražia pradžia pokalbiui.
Kartais taikosi ir kuriozinių situacijų. Dažniausiai – su vardo tarimu. Esu buvusi ir Vineta, ir Venera, ir Benita, ir net Violeta. Kartais žmonės taip įsitikina savo išgirsta versija, kad nepatogu net taisyti. Smagiausia, kai klausdavo, o koks gi tikrasis mano vardas. Dabar į tai žiūriu su šypsena – tokios situacijos tik primena, kad mano vardas turi charakterį ir moka nustebinti ne tik mane, bet ir kitus.
Ar žinote, pažįstate ir kitų žmonių, turinčių tokį pat vardą kaip Jūsų?
Asmeniškai kitų Venetų nepažįstu. Tik žinau, kad buvęs klasės draugas savo dukrą pavadino tuo pačiu vardu, nors jos pačios niekada nesu sutikusi. Gal todėl tas vardas man iki šiol atrodo labai savas ir kartu išskirtinis.
Ar tikite, kad vardas gali turėti įtakos žmogaus likimui ar charakteriui?
Manau, kad vardas pats savaime likimo nenulemia, bet jis gali turėti įtakos tam, kaip mes save jaučiame ir kaip mus mato kiti. Vardas lydi nuo pirmųjų dienų, jis nuolat kartojamas, ištariamas, tad natūraliai tampa mūsų tapatybės dalimi. Vis dėlto svarbiausia ne pats vardas, o tai, kuo mes jį pripildome: savo pasirinkimais, patirtimis, vertybėmis. Kartu suprantu ir tuos, kuriems vardas taip ir netampa „namais“. Kartais jis tiesiog nebeauga kartu su žmogumi – tuomet natūralu susikurti savąjį, ar dokumentuose, ar kasdienybėje.
Jei parašytumėte laišką mažajai Venetai – ką jai pasakytumėte?
Mažajai Venetai pasakyčiau: nebijok būti matoma, net kai kartais nieko nesinorės matyti, norėsis pasislėpti. Tavo vardas – ne našta, o dovana, tik tu ne iš karto tai suprasi. Būk kantri sau, klausyk savo jausmų, gerbk aplinkinius ir nepamiršk šyptelėti, pajuokauti – tai padės daugelyje situacijų. Ir, svarbiausia, žinok: viskas, kuo tapsi, spindės savitu grožiu.
Dirbate pedagoginį darbą. Kas lėmė šį Jūsų pasirinkimą?
Pedagoginį darbą dirbu jau 36 metus. Iš jų dvejus metus dirbau darželio auklėtoja, o visi kiti metai prabėgo su pradinukais. Taigi, didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį esu su pačiais mažiausiais mokiniais.
Nors mano kelias į pedagogiką nebuvo visiškai tiesus. Vaikystėje svajojau būti konditere – mano teta dirbo konditerijos cecho vedėja, ir, lankydamasi pas ją, galėdavau ragauti riešutų, saldumynų, kremų. Atrodė, kad tai pati saldžiausia profesija pasaulyje. Tačiau gyvenimas viską sudėliojo kitaip. Sūnaus gimimas tapo lūžio tašku – būtent tada pasirinkau studijuoti pedagogiką. Šiandien jaučiu, kad tas pasirinkimas buvo labai prasmingas, nes darbas su vaikais tapo ne tik profesija, bet ir mano gyvenimo dalimi.
Kuo šiandieniniai pradinukai Jus stebina labiausiai?
Šiandieniniai pradinukai labai aiškiai išreiškia savo emocijas. Jie drąsūs, atviri, nebijo pasakyti, kaip jaučiasi. Kartais net per drąsūs – tuomet tenka kartu mokytis, kaip tas emocijas išsakyti pagarbiai, neperžengiant ribų.
O ko, Jūsų manymu, dabartiniai vaikai labiausiai ilgisi?
Manau, kad dabartiniai vaikai labiausiai ilgisi paprasto ir tikro dėmesio. Ne skubaus, o tokio, kai telefonai padedami į šalį, su jais pabūnama kartu, jų klausomasi, su jais žaidžiama, kalbama ir jie priimami tokie, kokie yra. Vaikai nori laiko, kuriame nereikia lenktyniauti ar nuolat įrodyti, kad esi geras. Kai vaikas jaučiasi saugus, kai šalia yra aiškios taisyklės ir ramybė, jam lengviau būti savimi. Tada vaikai atsiskleidžia – tampa drąsesni, kūrybingesni ir atviresni.
Mūsų dienų vaikams lengviau ar sunkiau būti „kitokiems“?
Man atrodo, kad šiandieniniams vaikams būti „kitokiems“ nėra sunku tada, kai jie mokosi aplinkoje, kuri tai priima. Dirbu unikalioje etninėje „Sakalėlio“ pradinėje mokykloje, kurioje puoselėjamos tautinės, etninės vertybės, tradicijos, nebijoma savitumo – mes drąsiai dzūkuojame, puoselėjame etnines šventes ir jaukias etnines vakarones, dalyvaujame kultūros ir edukacijos procesuose. Vaikai čia ir sveikinasi dzūkiškai, ir su šypsena vadina mane dzūkučių mokytoja. Dėl to čia kiekvienas gali spindėti savo spalvomis, nes bijoti būti kitokiam nėra reikalo.
Mokiniams patinka Jūsų vardas? O kokie vardai Jums gražūs?
Dažniausiai vaikai mane vadina mokytoja Veneta, bet kartais, užsimiršę, tiesiog Veneta. Kai primenu, kad reikėtų sakyti „mokytoja“, jie tik nusišypso ir sako, jog ir taip gražu. Man pačiai gražūs paprasti, švelniai skambantys vardai – tokie, kurie turi prasmę ir nešasi ramybę.
Ką mokytojas vaikui turi duoti be žinių?
Manau, kad šiandien mokytojas vaikui turi duoti ne tik žinias. Jis turi padėti vaikui jaustis saugiam, matomam ir girdimam. Mokytojas moko ne tik skaityti ar skaičiuoti, bet ir bendrauti, gerbti kitus, suprasti savo jausmus. Labai svarbu, kad vaikas mokykloje nebijotų suklysti, galėtų bandyti dar ir dar kartą, tikėtų savimi. Kai vaikas jaučiasi priimtas ir palaikomas, jis auga ne tik kaip mokinys, bet ir kaip tikras, atsakingas žmogus. Taigi, svarbu išmokyti būti žmogumi.
Ką reiškia būti mokytoja šiandien? Kaip į šį klausimą atsakytumėte vienu sakiniu?
Būti mokytoja šiandien – tai ne tik mokyti, bet ir padėti vaikui augti žmogumi.
Sveikiname su naujais metais ir pasisekimo gyvenime jūs to nusipelnėte sakmės
„dzūkžemaitė „- avijautis…
👍👍👍