Kai į žemę tyliai leidosi gruodžio 8-osios vakaras, o aplinkinių namų languose žiebėsi pavieniai žiburėliai, Dainavos progimnazijos skyriaus „Pasaka“ kieme šurmuliavo maži ir suaugę nykštukai. Paslapties ir šešėlių kupino advento vakaro metu Alytaus Dainavos progimnazijos direktorė Edita Matulevičienė, dvi nykštukės, skyriaus mokytojos Alma Kristutienė ir Daiva Plonienė, pakvietė visus dar kartą pabūti drauge ir pažadėti sau, belaukiant švenčių, daryti gerus darbus, dažniau apkabinti, atsiprašyti, užjausti, pabūti vienam šalia kito, nutiesiant tiltą tarp širdžių, paklausyti tylos…
Ir sulaukti Kalėdų Senelio, kuris tarsi išgirdęs mažų širdelių plakimą, lydimas malūnsparnio variklio gaudesio, nusileido darželio kieme. Vaikai džiugiai sutiko netikėtą svečią, mielai su juo bendravo. Lydimi Kalėdų Senelio armonikos garsų, šoko mėgstamiausius jo šokius: „Jurgeli, meistreli“, „Kalėdų Senelio polkutę“. Rateliuose sukosi visi: ir maži, ir dideli, o begalinė šiluma apgaubė visą „Pasaką“ ir kupolą, kuriame įsikūrė Kalėdų Senelio namelis. Jo dureles kartu su vaikais burtažodžio pagalba ir atvėrė pats Kalėdų Senelis. Prieš išvykdamas atgal į Šiaurę, paliko visiems šauniems vaikams po mažą stebuklingą dovanėlę ir perskaitė savo laišką, kuriuo prašė pasižadėti saugoti namelį, rašyti jam laiškus ir įdėti į namelyje esančią dėžutę, gražiai elgtis ir laukti sugrįžtančio per Kalėdas…
Senelis išvyko, bet darželio kieme dar ilgai netilo šurmulys: visiems rūpėjo apžiūrėti stebuklingą namelį, „pasimatuoti“ baltą Kalėdų Senelio krėslą, nusifotografuoti prie žėrinčios eglutės…
Ir tik nurimus vaikiškam klegesiui visi suprato: pasaka dar nesibaigė. Ją išsinešė kiekvienas savo širdyje ir tikrai sukurs pačią gražiausią, kol suskambės už langų kalėdiniai varpeliai.
faina