Alytaus krantus jungiantis Antano Juozapavičiaus tiltas

Alytaus istorijoje labai svarbią vietą užima Nemunas. Jis miestą padalijo į dvi dalis. Alytus, pradėjęs kurtis dešiniame upės krante, vėliau persikėlė į kairį krantą, kuris, laikui bėgant, tapo svarbesne miesto dalimi. Nors ilgą laiką buvo laikomas tiesiog dešiniakrančio Alytaus priemiesčiu. 

Susisiekimas tarp dviejų krantų vyko valtimis, keltu, šokinėjant ledo lytimis, upei užšalus – ledu. Ir tik XX a. pr., 1909 m., pirmą kartą Alytuje, pačiame mieste, per Nemuną buvo pastatytas medinis tiltas, kurio statybos apipintos šiurpokomis legendomis. 

Tadas Navickas knygoje „Alytus“ papasakojo, kad, statant tiltą, reikėjo nugriauti darbams trukdžiusį ant kalvos stovėjusį namą, kuriame vaidenosi. Buvo kalbama, jog ten pasikorė miestietis. Tilto statybų metu žuvo 2 ar 3 darbininkai. 

Tiltas susprogdintas 1915-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo metu. Miestą užėmę vokiečiai jį atstatė. Vykstant nepriklausomybės kovoms ant šio tilto 1919 m. vasario 13 d. buvo nušautas pirmasis nepriklausomybės kovų karininkas Antanas Juozapavičius. Tos dienos įvykius po kelerių metų savanoris Juozas Ardzijauskas laikraštyje „Karys“ prisiminė taip: „Dvi priešo kulkos buvo perėjusios per krūtinę. Tai įvyko 1919 m. vasario m. 13 d. 8–9 val. ryto.“ 

Tiltas, pagerbiant A. Juozapavičiaus atminimą, pavadintas jo vardu. 1925 m. vasarą dzūkų pavasarininkų regioninio kongreso dalyviai ant tilto prikalė paminklinę atminimo lentą. 1933 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos Alytaus skyriaus nariai ant tilto, karininko žuvimo vietoje, pastatė dvi medines konstrukcijas: vienoje – Vytis, kitoje – Vyčio kryžius. 

Metams bėgant medinis tiltas pradėjo kelti vis daugiau problemų dėl savo saugumo. Labai dažnai juo buvo ribojamas eismas, uždaromas remonto darbams. Vienam transportui leidžiama važiuoti, kitam – ne. Nustatoma, kokį svorį galima vežti, o kokio ne. Buvo atvejų, kad net pėstiesiems remontuojamu tiltu galima buvo eiti tik tam tikromis valandomis. 

Miestiečiai nuolat kreipdavosi į valdžios atstovus, kad šie įvertintų susiklosčiusią situaciją ir skirtų finansavimą naujo tilto statybai. Galiausiai 1936 m. prasidėjo statybos darbai. Iškilmingas gelžbetoninio tilto atidarymas įvyko 1937 m. gruodžio 15 d. 

Šis įvykis plačiai aprašytas to meto respublikinėje spaudoje. Į atidarymą atvyko didelis būrys aukšto rango svečių su Ministru Pirmininku Juozu Tūbeliu priešakyje. Visi didžiavosi, jog „pastatytas savo jėgomis be užsienio pagalbos“ ir „didžiausias tokios konstrukcijos tiltas Baltijos valstybėse“. Tilto statybai sunaudota 7 tūkst. kubinių metrų betono ir gelžbetonio, 454 tūkst. tonų geležies, atlikta 47 tūkst. kubinių metrų žemės darbų. Jo ilgis buvo 195 m, plotis – 9 m, aukštis – 20 m. Pasidžiaugta, kad statant sugebėta net sutaupyti: planuota išleisti 1 200 000 litų, o išleista – 1 170 000 litų.

„Lietuvos aidas“ rašė, jog: „naujas tiltas kas vakarą stipriai apšviestas. Abipus tilto ir jo privažiavimų yra 52 žibintai, kuriuose dega po dvi 60 W elektros lempas. Dabar tiltas tapo mėgiama alytiečių vakarinių pasivaikščiojimų vieta, nors čia dažnai pučia žvarbus šiaurys.“

Naujasis Alytaus tiltas, kaip ir senasis medinis, buvo pavadintas karininko Antano Juozapavičiaus vardu. Tai įamžinant įmūryti Juozo Zikaro sukurti ir iš bronzos išlieti atminimo bareljefai. Kairiame krante: dešinėje pusėje „Didvyriškas karininko A. Juozapavičiaus žuvimas ant Alytaus tilto 1919. II. 13 d.“, kairėje pusėje – „Karininkas A. Juozapavičius, žuvęs kovose už Lietuvos nepriklausomybę“. Dešiniame krante taip pat buvo dvi J. Zikaro sukurtos bronzinės lentos: vienoje – Alytaus miesto herbas ir tilto vardas, antroje – tilto statymo aktas. 

Šiandieniniai kairiame krante tiltą puošiantys bareljefai nėra originalūs – tai kopijos. Originalai, kuriuos sovietmečiu išsaugojo tarpukario Alytaus verslininko Antano Raginsko šeima, eksponuojami Alytaus kraštotyros muziejuje.

Gražuolis miesto tiltas susprogdintas 1944 m. Abiejų Nemuno krantų Alytus pačiame mieste liko be susisiekimo. Kaip kadais, reikėjo važiuoti Kaniūkų tiltu. Gyventojai yrėsi valtimis, kėlėsi keltu, šokinėjo ledo lytimis. Buvo pastatytas laikinas pontoninis tiltas. 

Tilto atstatymo darbai prasidėjo 1966 m., atidarymas įvyko 1967 m. gegužės 9 d. Į iškilmes sugužėjo beveik visi miesto gyventojai. Tiltas pavadintas komunistinio veikėjo Tomo Tamulevičiaus (1914–1942) vardu. Darbų vykdytojui inžinieriui Henrikui Kebeikiui įteiktas Garbės raštas ir kelialapis į Čekoslovakiją.

Prasidėjus Atgimimui tiltui grąžintas karininko Antano Juozapavičiaus vardas. 1989 m. prie tilto pastatytas paminklas jam atminti (autoriai: Vytautas Jarutis, Kazys Babravičius, Pranas Maločka, Valdas Valentinavičius).

2019 m. liepos 5 d. 12 val. prie paminklo (Antrajame Alytuje) ir ant tilto (Pirmajame Alytuje), skambant Lietuvos Respublikos himnui, pirmą kartą iškeltos Lietuvos valstybės ir istorinė vėliavos.

Alytaus kraštotyros muziejaus informacija

ILIUSTRACIJOS:

1. Garlaivis prie medinio Antano Juozapavičiaus tilto.
Nuotrauka iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

2. Gelžbetoninis Antano Juozapavičiaus tiltas pastatytas 1937 m.
Nuotrauka iš Henriko Kebeikio kolekcijos

3. Skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtas bareljefas, vaizduojantis karininko Antano Juozapavičiaus žūtį, įmūrytas į tiltą. Dabar jį galima pamatyti Alytaus kraštotyros muziejuje.
Nuotrauka iš leidinio „Alytus“, 1939.

4. Medinį Antano Juozapavičiaus tiltą nuo ledo lyčių saugojo lytlaužos.
Nuotrauka iš Algimanto Antanevičiaus kolekcijos

5. Naujojo gelžbetoninio Antano Juozapavičiaus tilto statybos 1937 m.
Nuotrauka iš Henriko Kebeikio kolekcijos

6. Tilto atstatymo darbai 1966 m.
Nuotrauka iš Henriko Kebeikio kolekcijos

7. Tilto atidarymo akimirkos 1967 m.
Nuotrauka iš Henriko Kebeikio kolekcijos