Jau aštuonerius metus Lionė Petrušienė yra nuolatinė globotoja. Per šį laiką jos namuose užaugo trys dabar jau pilnamečiai globotiniai, šiuo metu šeimoje gyvena dar trys vaikai. Moteris drąsiai sako – globos kelias nelengvas, bet pilnas šilumos, tikėjimo ir džiaugsmo.
„Viskas prasidėjo 2017 metais, kai tik baigiau globėjų ir įtėvių kursus. Ilgai netrukus mūsų namuose atsirado pirmoji globotinė. Ir nuo tada šis kelias nesibaigia“, – pasakoja Lionė.
Tačiau ji pabrėžia – tai ne vien jos kelias. Globa paliečia visą šeimą. „Nuo pat pradžių mane palaikė vyras. Kurį laiką kartu dalyvavo ir mano mama, deja, jau mirusi. Dabar padeda mūsų vaikai – dukrai tuoj 17, o sūnums – 24 ir 27 metai. Net buvę globotiniai, jei reikia, visada pagelbsti. Ir tai – didžiausias įrodymas, kad šis kelias turi prasmę.“.
„Mūsų namai visada buvo atviri“
Petrušienė sako, kad globos sprendimas buvo natūralus – jų šeima nuo seniau garsėjo atvirumu ir priėmimu. „Mūsų namai visada buvo atviri: vaikų draugams, mūsų draugams. Vaikai mūsų niekada negąsdino. Esu dėkinga vyrui, kad palaikė mano sprendimą – vėliau ir vaikai labai natūraliai įsitraukė, priėmė naujus šeimos narius“, – dalijasi ji.
Nors globa apipinta įvairia istorijų, Lionė nesistengia pasakoti saldžių pasakų. Ji – realistė. „Kai tik pradėjau domėtis globa, skaičiau viešas istorijas – jos man pasirodė per daug „saldžios“. O realybėje visko būna. Bet kai matai vaiką, kuris gyvena tavo namuose, kai mokykloje jį kažkas bara – aš pasišiaušiu. Aš už jį kovoju. Tada jis – mano. Tai ne teorija. Tai gyvenimas.“
Sėkmės receptas – žmonės
Paklausta, kas padeda išbūti šiame kelyje, moteris vardija: šeima, bendruomenė, specialistų palaikymas. „Nėra stebuklingo recepto. Mums labai padeda socialinių paslaugų centras, nuostabios koordinatorės, žmogiška direktorė. Tik kai visa tai veikia kartu – atsiranda tikras rezultatas.“
Šiuo metu jų šeimoje gyvena trys vaikai: nuo pusės metų auginta pirmokė mergaitė ir brolis su sese – 10 ir 11 metų. Visi – skirtingi, visi – su savo istorijomis. Paauglystė artėja, bet kol kas viskas vyksta sklandžiai. „Labiausiai padeda aiškios taisyklės ir nuoširdus ryšys. Ir, tiesą pasakius, aš tikiu, kad Dievas man siunčia tik gerus vaikus. Kiekvienas jų – ypatingas.“
Per visus šiuos metus trys globotiniai tapo pilnamečiais. Vyriausiajai – jau 22-eji, vienas 19-metis dar gyvena kartu, kitas – jau savarankiškai kuria gyvenimą.
„Visi vaikai yra geri – tik kartais pikti“
„Vaikai nėra blogi. Jie tiesiog kartais pyksta ant pasaulio. Jie įskaudinti, nusivylę. Ateina niekuo netikėdami. Tačiau kai pradeda šypsotis, tikėti, matyti, kad pasaulyje yra gerų žmonių – tai didžiausia dovana“, – sako globotoja.
Kai kurie vaikai Lionę ir jos vyrą vadina teta bei dėde, tačiau mažiausioji globotinė juos vadina mama ir tėčiu. „Bandžiau kitiems sakyti, kad gali mane vadinti vardu, bet taip natūraliai išėjo, kad vadina teta ir dėde. O mažiausioji ir tas „mama“, „tėte“ – šilta. Tikra. Nuoširdu. Ir tai niekada nebuvo reikalaujama – tiesiog taip įvyko.“
Petrušienė džiaugiasi galėdama vaikams suteikti džiaugsmo: atostogų, nuotykių, pirmų kartų. „Kai matai, kad jie linksmesni, kad jie kalbasi, pasitiki – supranti, kad tapai tuo žmogumi, kuriuo jie tiki. Kuriam atsiveria. O tai – neįkainojama.“
Per Mamos ar Tėčio dienas ji gauna vaikų pieštų atvirukų, gėlių, rankų darbo dovanėlių. „Saugau visus jų laiškus, raštelius. Turiu mažą, bet labai brangų lobyną.“
„Globoti – tai duoti šansą ir sau, ir vaikui“
Pasak Lionės, ilgalaikė globa vaikui suteikia saugumą, kurio jam taip reikia. „Budintis globėjas – tarsi laikina, bet ilgalaikėje globoje vaikas pradeda jaustis namie. O kai jis jaučiasi saugus – jis pradeda gyti.“
Paklausta, ar globa yra lengvas kelias, ji atvirai atsako: „Tikrai ne visada. Būna ir sunkesnių dienų. Bet kai šalia yra šeima, koordinatorės, psichologas – tada viskas įveikiama. Svarbiausia – nebijoti vaikų. Ir tikėti, kad kiekvienas iš jų nori būti mylimas.“
