Iš sudėtingos vaikystės – į sėkmingą karjerą valstybės tarnyboje. 23-ejų Laurynas Solovjovas šiandien dirba Centrinėje projektų valdymo agentūroje, baigė politikos mokslų bakalauro studijas, o šiuo metu siekia sociologijos magistro laipsnio. Tačiau jo kelias į šiandieninį gyvenimą nebuvo lengvas.
Kilęs iš Varėnos rajono, Laurynas paauglystėje susidūrė su rimtais iššūkiais – namuose tvyrojo alkoholis, netvarka, o vaikinas liko tarsi vienas tarp dangaus ir žemės.
„Lietuvos kaimuose tokių istorijų yra daug. Ir mano – viena iš jų“, – atvirai dalijasi Laurynas.
Tuomet juo susidomėjo socialinės globos institucijos, o netrukus atsirado ir globėja. Būdamas 16 metų jis tapo globotiniu – tai, pasak jo, pakeitė visą gyvenimą.
„Tuo metu buvo baisu. Turėjau keistų, gal net neracionalių baimių – kad mane išveš į globos namus. Tačiau viskas pasisuko kita linkme. Esu be galo dėkingas savo globėjai.“
Globos sistema suteikė Laurynui ne tik emocinę paramą, bet ir realias galimybes.
„Didžiausia pridėtinė vertė buvo ta, kad turėjau galimybę mokytis. Mano globėja gaudavo socialines išmokas, kurias taupė mano sąskaitoje. Už dalį tų pinigų suremontavo mano kambarį. Baigęs mokyklą galėjau gauti socialinę išmoką ir stipendiją. Tai labai svarbu – net ir įstojęs nemokamai, juk reikia pinigų kompiuteriui, bendrabučiui. Man pasisekė, kad dėl to neteko dirbti – valstybė mane išlaikė.“
Dar studijuodamas paskutiniame kurse, Laurynas pradėjo dirbti privačioje įstaigoje, kur susipažino su politinių procesų užkulisiais. Vėliau nusprendė pereiti į viešąjį sektorių – šiandien jis dirba Centrinėje projektų valdymo agentūroje, švietimo projektų srityje.
„Jaučiu ne skolą, bet stiprų norą atsilyginti valstybei. Tie paramos mechanizmai man labai padėjo. Dabar pats prisidedu prie švietimo projektų administravimo, padedu žmonėms. Gal skambės keistai, bet jaučiu, kad valstybės investicija į mane – atsipirko.“
Paklaustas, kaip pavyko ištrūkti iš aplinkos, kurioje daugelis pasilieka, Laurynas nedvejodamas atsako:
„Aš nežinau. Net man pačiam mistika, kaip nepasekiau tuo keliu, kuriuo ėjo mano aplinka. Gal įtakos turėjo mokytojai. Gal tiesiog baimė. Supratau, kuo gali baigtis toks gyvenimas, ir norėjau kažko daugiau – stabilių pajamų, prasmingo darbo, ramybės.“
Šiandien jis siekia karjeros valstybės tarnyboje ir planuoja toliau likti šioje srityje.
„Man dar tik 23-eji, bet jau matau, kaip stipriai skiriuosi nuo savo tėvų. Turiu planų, vizijų, siekių.“
O ryšys su biologine mama? Laurynas sako, kad gyvena savo gyvenimą.
„Kartais socialiniuose tinkluose mama pakomentuoja kokią naujieną – kad baigiu studijas ar pradėjau darbą. Komentarai gražūs, ji manimi didžiuojasi. Bet vis tiek yra tas krislas dėl to, kas buvo“.
Visa įkvepianti Lauryno istorija – videoreportaže.
