„Svetimų vaikų nebūna“: Nijolės ir Kęstučio namuose – trijų globotinių juokas ir meilė

Vienkiemyje Varėnos rajone – klega trijų vaikų balsai, čia pilni juoko, gyvenimo ir naujos pradžios. Nijolė ir Kęstutis Butrimai – sutuoktinių pora, kuri per vienerius metus savo šeimos duris atvėrė net trims vaikams. Vieną jų įsivaikino, kitus globoja – ir sako, kad tai tik pradžia.

„Svetimų vaikų nebūna. Tėvai – ne tie, kurie pagimdo, o tie, kurie užaugina“, – sako Nijolė. Su vyru jie ilgai svarstė, planavo, kol galiausiai ryžosi eiti globėjų keliu. „Gyvename kaime, matome, kad yra vaikų, kurie negauna meilės, kurios nusipelno. Išklausėme mokymus – ir viskas užsisuko labai greitai. Atsirado viena mergaitė, paskui paauglys, o dabar – dar viena mažylė.“

Šiandien jų namuose – trys vaikai. Ir kiekvienas atnešė savitą istoriją, išbandymų ir stebuklų. Pirmoji – įvaikinta mergaitė. Vėliau Nijolė tris naktis iš eilės sapnavo berniuką, šaukiantį pagalbos. Neilgai trukus – skambutis iš Varėnos socialinių paslaugų centro: „Yra berniukas, beveik dešimtmetis. Gal galite susitikti?“ Vyras nė nesudvejojo – „Suteikime jam namus.“

Berniukas buvo uždaras, bet naujoje šeimoje greitai atsiskleidė. Dabar jis bendrauja, domisi bitininkyste, padeda namuose. Mokykla stebisi jo pasikeitimu, giria pažangą. 

„Socialinių paslaugų centras – mūsų didžiausi pagalbininkai“, – sako Nijolė.

Trečioji – dar nė metukų neturinti mergytė. Ji – pirmosios įvaikintos sesutė. Nijolė ir Kęstutis netikėtai sužinojo apie naują gyvybę, kai užsuko į centrą išgerti kavos. Vos 15 proc. buvo vilties, kad biologinė mama pasirūpins kūdikiu. Bet šeima jau žinojo – jei reikės, jie ją priims. Ir priėmė. „Ji kovotoja nuo pat pirmos dienos. Mūsų meilė – jos sparnai“, – švelniai sako mama.

Nors pradžioje bijojo, kaip reaguos giminaičiai, šiandien vaikai tapo mylimiausi visoje giminėje. Nijolė tikina – svarbiausia nebijoti, o tiesiog daryti. Sprendimai ateina ne protu, o širdimi. Ir kai širdis atvira – vietos meilėje užtenka visiems.

„Aš esu labai laiminga. Gal tokių laimingų net nėra, kaip aš“, – šypsosi Nijolė, žvelgdama į vaikus, kurių akys pilnos saugumo, o gyvenimas – vilties.