Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 102-osios kuopos karys savanoris eil. Narvydas Matulevičius pasakoja apie savo apsisprendimą tapti kariu, kaip kariuomenė formuoja asmenybę bei su kokiais iššūkiais susiduria tarnyboje vykdant Taikos meto užduotis.
Buvote Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) karys. Papasakokite trumpai apie tarnybą: kada, kur tarnavote, kokie įspūdžiai, gavote šaukimą ar užsirašėte savanoriškai?
Apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje galvojau dar mokydamasis 11-oje klasėje. Ilgai nežinojau, ką noriu veikti gyvenime, bet visuomet jaučiau pareigą Lietuvai, todėl 12-oje klasėje dar kovo mėnesį pateikiau prašymą savanoriškai atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. Pasirinkau LDK Kęstučio batalioną dėl man patogiausio tarnybos laiko. Nepaisant to, kad tarnybos vieta buvo tolokai nuo gimtojo Alytaus, tačiau šio sprendimo niekada nesigailėjau. Tarnyba buvo įvairi, kitokia nei galėjau įsivaizduoti, tikrai nepamirštama. Manyčiau, niekur kitur nei kariuomenėje nesuprasi, kokios milžiniškos tavo galimybės – kai jau atrodo „viskas, daugiau nebegaliu“, tačiau sukandus dantis, sieki užsibrėžto tikslo ir padarai dar daugiau.
Papasakokite, kaip kilo mintis po NPPKT tarnauti KASP?
Profesinė karo tarnyba manęs netraukė. Būdamas savanoriu – šauktiniu kariuomenėje po truputį pradėjau jausti, kas man įdomu, kokia sritis man prie širdies, todėl dabar studijuoju Elektros energetikos inžineriją. Tačiau karinės pratybos ir mokymai buvo ta veikla, kuri man patiko. Aš norėjau nepamiršti įgūdžių, kuriuos išmokau Lietuvos kariuomenėje bei tobulėti toliau. Ilgai nelaukęs pradėjau tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-ojoje rinktinėje.
Kas labiausiai patinka Savanorių pajėgose?
Savanorių pajėgose labiausiai „veža“ bendrystės jausmas ir draugystės jėga, kadangi čia susirenka žmonės, dirbantys įvairiose srityse, tačiau gebantys tarnauti kartu. Bendraujant sužinai daug naudingų dalykų iš skirtingų sferų, kurios praverčia gyvenime. Tai – neįkainojama patirtis.
Ką Jums reiškia kario priesaika Lietuvos Respublikai?
I šį klausimą atsakysiu man įsimintiniausiomis „Partizanų maršo“ eilutėmis: „Kartą prisiekęs, daugel nekartosiu“. Tai yra įsipareigojimas visam gyvenimui.
Kaip kariuomenė Jus formuoja kaip asmenybę?
Jei kalbėtume apie NPPKT, tai šis tarnybos laikotarpis padarė stiprią įtaką mano asmenybei. Buvau jaunas, naivokas jaunuolis, neapsisprendęs, ką veikti gyvenime, todėl gavau daug prasmingų gyvenimo pamokų ir supratau, jog reikia turėti tikslų ir jų atkakliai siekti, mąstyti ne tik apie save, bet daug plačiau, stengtis būti pavyzdžiu kitiems, būti empatišku. Tarnyba Savanorių pajėgose, kad ir kaip bebūtų gaila, neužima tiek daug laiko gyvenime, jog galėčiau apibūdinti šios tarnybos įtaką, bet vis tik daro man teigiamą įtaką.
Ką Jums reiškia Lietuvos kariuomenės vertybės? Vadovaujatės jomis?
Aš esu Lietuvos kariuomenės dalis, tad natūralu, kad šios Lietuvos kariuomenės vertybės (garbė, principingumas, sąžiningumas, pasiaukojimas, patriotizmas, ištikimybė, drąsa, pagarba – aut. past.) sutampa su manosiomis. Nors dar tikrai yra sričių, kur galiu pasistengti.
Savanorystė – Jūsų gyvenimo būdas? Papasakokite apie savanorystę pirmosios COVID 19 bangos metu?
Taip sakyti negaliu, nes tikrai įžeisčiau užkietėjusius savanorius, kurie tą daro nuolatos. Visuomeninėje veikloje buvau ypač aktyvus besimokydamas mokykloje, tačiau vėliau stingant laiko, tai nutrūko. Bet, atėjus karantinui ir išgirdus Alytaus ligoninės vadovybės kvietimą, negalėjau likti abejingas, juk tai neeilinė situacija, kai medikams prireikė ir visuomenės pagalbos, atliekant paprastus darbus. Savanorystė netruko ilgai, kadangi teko grįžti į Vilnių tęsti studijų ir dirbti. Bet manau, mano indėlis nebuvo beprasmis, nors ir labai nedidelis. Ko gero, labiausiai džiugu, jog mano pavyzdžiu pasekė du mano draugai, kurie pakeitė mane iki tol, kol buvo reikalinga pagalba ligoninėje.
Kokia Jūsų patirtis ir įspūdžiai vykdant Taikos meto užduotis pasienyje? Gal buvo kokių įsimintinesnių epizodų?
Taikos meto užduotys yra puiki praktika kaip kariui ir kaip žmogui. Noriu jaustis naudingas, prisidėdamas prie savo valstybės gerovės. Įsimintiniausias turbūt buvo pirmasis (naktinis) budėjimas, kadangi viskas nauja, nepatirta, šiek tiek ekstremalu.
„Liepos 21-osios vakaras. Šiandien neeilinė diena, kadangi laukia pirmasis budėjimas pasienyje. Ruošiausi ir planavau kruopščiai, pasirodo nepakankamai. Kelias iki A. Barausko užkardos pasirodo ilgesnis nei nurodė navigacija ir nei pats galėjau įsivaizduoti. Kelias vingiuotas ir siauras, prasilenkti ar aplenkti lėtai įsibėgėjantį vilkiką sudėtinga ir suprantu, kad, ko gero, anksčiau nuvykti bus sudėtinga, todėl streso lygis pakyla dar labiau, ir komforto zona išnyksta. Pagaliau pasiekiau kelionės tikslą… Laiku… Greitai iššoku iš mašinos, griebiu taktinę liemenę ir bėgu ieškoti kolegų. Gaunu draugišką patarimą, jog išvažiuoti reikia anksčiau, nes kelias į šį Lietuvos pakraštį nenuspėjamas. Greitai susidedu visus reikalingus daiktus, pasirašau už išduotą inventorių ir keliaujame išklausyti instruktažo. Įdėmiai klausome, gaunu kontrolinį klausimą apie ginklo panaudojimą, į kurį atsakyčiau ir vidury nakties, nes šias taisykles labai kruopščiai išmokome NPPKT metu. Po to keliaujame į aikštę, kur vyks vakarinis skirstymas, kelias likusias minutes pabendrauju su jau budėjusiais kolegomis, kurie negaili patarimų ir nuramina, kad viskas bus gerai, nes poroje – VSAT pareigūnas. Iš užkardos išeina būrys pasieniečių, ir kartu su jais išsirikiuojame. Skirstomi ekipažai – išgirstu savo vardą ir sušunku „aš“, pamatęs savo pamainos kolegos iškeltą ranką skubu prie jo. Pasibaigus skirstymui visi lipame į automobilius, susipažįstame ir keliaujame į paskirtą pasienio ruožą. Tikriname pėdsakų juostą, kalbamės apie padėtį ir staiga pastebime pėdsakus. Aš vis dar abejoju, ar tai tikrai žmogaus, tačiau kolega iškart neginčijamai konstatuoja faktą. Pranešame apie situaciją, tačiau ši informacija jau yra žinoma. Tęsiame budėjimą. Gauname žinių, kad sienos link iš Baltarusijos pusės juda keli autobusai, todėl tampame dar budresni. Vykdome nurodymą pakeisti lokaciją dėl nuspėjamos nelegalių migrantų išlaipinimo vietos. Apgalvoju savo veiksmus, jei tektų realiai su jais susidurti, porininkas bevažiuojant pakartoja svarbiausius dalykus, šiandien girdėtus instruktaže. Sutemsta ir miškas nutyla, užimame patogią poziciją ir laukiame, tačiau visur spengianti tyla. Apie 2 valandą nakties nuaidi pranešimas per radijo stotį apie sulaikytą 14 asmenų grupę. Vykti į pastiprinimą mums nereikia – per toli, todėl tęsiame stebėjimą. Toliau naktinis budėjimas tęsiasi be įvykių, ryte važinėjame ir ieškome net menkiausių pėdsakų. Pamatome grybautojų automobilį, patikriname piliečių dokumentus, draugiškai pasikalbame. Taii – vietiniai, gyvenantys netoli pasienio. Kol pareigūnas tikrina vairuotojo dokumentus, jo žmona pasakoja apie tai, kaip ne kartą pranešė apie pastebėtus nelegalus. Paskutinės budėjimo valandos praeina nepastebimai, gauname leidimą važiuoti atgal į užkardą. Atsisveikinu, keliauju priduoti inventoriaus, pasikalbu su kolegomis, kaip praėjo jų budėjimas ir keliauju namo. Žinau, čia tikrai buvau naudingas ir privalau sugrįžti dar ne vieną kartą..”
Ką veikiate civiliame gyvenime, kokių turite pomėgių?
Šiuo metu, kaip jau minėjau, studijuoju ir dirbu. Laisvalaikiu mėgstu žaisti tinklinį, nes lankiau užsiėmimus beveik 10 metų bei neatsisakau žvejybos su draugais.
Ką iš savo civilio gyvenimo galite pritaikyti tarnyboje ir atvirkščiai, ką pritaikote savo kasdienybėje iš karinės tarnybos patirties?
Iš civilio gyvenimo galiu pritaikyti fizikines žinias, nes tai studijuoju, o iš karinės patirties, ko gero, beveik kasdien naudojami įgūdžiai yra orientavimasis aplinkoje ir žemėlapio skaitymas, nes nors ir gyvename XXI a., navigacijos ne visada pakanka.
