Jeigu amžinojo poilsio atgulęs žmogus būna pamirštas, tai jis miršta antrą kartą. Šis posakis ne iš vieno lūpų trečiadienį skambėjo Vidzgirio miške, prie žydų žudynių memorialo. Čia buvo paminėtos 80-osios Holokausto pradžios Lietuvoje metinės ir pagerbtos tragedijos aukos.
Minėjimas prasidėjo Senamiesčio skvere, kur kadais gyveno daug žydų tautybės žmonių. Iš ten susirinkusiųjų eisena patraukė į žudynių vietą Vidzgirio miške – tuo pačiu keliu kadais į mirtį ėjo žydai. Tad eidami pagebti Holokausto aukų, šiandien žmonės ėjo savotišku atminties, susikaupimo keliu, o rankoje nešėsi akmenėlius su žydų vardais. Juos vėliau padėjo prie „Dovydo žvaigždės“ memorialo.
Pagerbdamas Holokausto aukas, Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis teigė, kad tai, kas tuomet įvyko – protu nesuvokiama. „Milijonai žydų visame pasaulyje atgulė amžinojo poilsio. Tai buvo mokytojai, gydytojai, verslininkai, tai buvo mūsų senelių kaimynai ir draugai. Tai buvo vaikai, kurie nesužinojo, kas yra tikra vaikystė. Jie buvo atvesti čia, į šitą mišką, ir prie iškastų duobių, paskutinį kartą pažiūrėję į savo priešą, amžiams užmerkė akis“, – kalbėjo miesto vadovas.
Pasak mero, Holokaustas – tai ne tik žydų tragedija, tai – visos žmonijos tragedija. Tai – žmogiškumo išbandymas, kurio, deja, mes neišlaikėme. Net ir praėjus 80 metų, mes dar negalime atasakyti į klausimus, kiek, kodėl ir už ką.
„Tai – jau istorija, kurios mes negalime pakeisti, tačiau savo vaikus ir vaikaičius galime mokyti nerūšiuoti žmonių. Nesvarbu, iš kur jis, kas jis, kokia kalba kalba. Tai yra pamoka, kurią mes turime visi išmokti“, – teigė N. Cesiulis.
Jautriais prisminimais prie memorialo pasidalino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
„Man ši vieta yra ypatinga, nes čia guli ir mano senelė. Aš tiesiog noriu kreiptis į vaikus ir paklausti jų, ar žinote, ką reiškia praleisti vasarą pas senelę. O aš nežinojau, nes mano senelė buvo čia. Ji buvo gydytoja, dirbo Alytuje, ligoninėje, senelis buvo vaistininkas. Ji nieko nepadarė, tik atvažiavo paprašyti policijos leidimo grįžti į Veisiejus, kur buvo jų gimtieji namai, nes čia jau buvo pradėta šaudyti ir rinkti žmones į getus“, – kalbėjo F. Kukliansky.
Pasak moters, tais laikais niekas neįsivaizdavo, kad atsitiks tai, kas atsitiko. Kada Leipalingyje buvo nužudyti visi žydai, Veisiejuose tuo niekas netikėjo ir niekas nesislapstė.
„Todėl ir mano senelę nuvežė pasiimti to leidimo, bet ji atsidūrė kalėjime, o po kurio laiko ir buvo nužudyta. Tai buvo vienas žmogus iš visų čia nužudytųjų. O kiek motinų, vaikų…Tas košmaras, kai šeima neteko mamos, atsiliepė šeimai visus likusius gyvenimo metus.
Čia buvo ne viena mama, buvo daug mamų, be kurių liko jų vaikai, arba mamų akyse buvo žudomi vaikai. Tai yra neįmanoma suprasti ir iškęsti. Esu dėkinga, kad šiandien čia atėjo ir mokiniai. Gal to sunku klausytis, bet tiesa turi būti pasakyta“, – pasakojo F. Kukliansky.
Alytuje vykusiame minėjime dalyvavo ir Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Jo teigimu, per Holakausto minėjimus dažnai duodami du pažadai: kad niekada nepamiršime ir kad niekada neleisime, kad tai pasikartotų.
„Pirmąjį pažadą mes įgyvendiname. Tą galiu pasakyti čia matydamas tiek jaunų žmonių, nes atmintis būtent ir išlieka gyva, perduodant ją jaunesnėms kartoms. Aš savęs klausiu, ar mes tikrai esame išpildę ir tą pažadą, kad tai niekada nepasikartotų.
Ne man vienam kyla klausimas, kaip beprotybė galėjo plisti taip greitai, kas leido patikėti paraginimu žudyti savo artimą, kaimyną, bendraklasį, draugą. Kas paragino pasiduoti neapykantai. Atsakymo paieška yra svarbi ir šiandien.
Gyvename laikais, kai neapykanta vis užsižiebia. Ir šiandien girdime paraginimus neapkęsti kito dėl odos spalvos, nuostatų, tikėjimo, seksualinės orientacijos. Neapykanta yra ta pati valiuta, kuria buvo prekiaujama prieš 80 metų. Ji vis dar cirkuliuoja. Ir aš labai noriu tikėti, kad mes įgyvendinsime pažadą, jog tai niekada nepasikartotų, atsisakydami tos mums siūlomos neapykantos valiutos“, – sakė G. Landsbergis.
Į metinių minėjimą buvo atvykęs ir J. E. JAV ambasadorius Lietuvoje Robert Gilchrist. Jo teigimu, sunku būtų išmatuoti tragedijos mastą, kiekvienas iš šimtų tūkstančių nužudytųjų buvo glaudžiai įsitraukęs į visuomenę. Jie turėjo planų ir svajonių.
„Galime tik įsivaizduoti, kaip jie būtų praturtinę šią šalį ir pekeitę pasaulį, jei nebūtų nužudyti vien dėl to, kad buvo žydų tautybės. Visi čia susirinkę suprantame žydiškojo paveldo svarbą ir prasmę. Šiandien mes iš naujo įsipareigojame šviesti mūsų bendruomenes apie žydiškąjį paveldą ir Holokaustą. Žydiškojo paveldo palikimo išsaugojimas turi ypatingą reikšmę“, – kalbėjo JAV ambasadorius Lietuvoje, dėkojęs už renovuotą Alytaus sinagogą.
Į susirinkusius kreipėsi ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas, raginęs prisiminti tuos, kurie gelbėjo žydus, dėjo pastangas, kad jų gyvybės būtų išsaugotos.
Pasak Ž. Gerco, nuspausti gaiduką, jei viduje buvai žudikas, nebuvo sunku, bet išgelbėti žydą reikėdavo didelių pastangų.
Žuvusiųjų pagerbimo ceremonijoje dalyvavęs Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato direktorius Ronaldas Račinskas dėkojo į minėjimą susirinkusiems vaikams, švietimo bendruomenėms.
„Matydamas jūsų tiek daug, manau, kad Alytuje bendruomenė yra stipri. Jei ta neapykanta atsiras, tikrai sugebėsite duoti jai atkirtį. Sunku įsivaizduoti, kokia būtų Lietuva, jei tai būtų neįvykę. Turėtume daug gabių žmonių. Kai padėsite akmenėlį prie paminklo, parsineškite mintyse ir širdyse tą atminimą, kad tie žmonės būtų neužmiršti“, – sakė R. Račinskas.
