Virš 3000 pabėgėlių Lietuvoje ir dar 2000 laukiančių patekti pas mus iš Gardino įgauna kompleksinę negalią ir virsta visišku valdymo paralyžium A. Bilotaitės kovoje su pabėgėliais.
Ministrės nesusitvarkymas su vidiniais emociniais trikdžiais lemia ir tokiu būdu piešia kreivą vidaus reikalų sistemai priklausančią liniją Lietuvos padangėje. Moters įlipimas į keliais dydžiais per didelius batelius verčia stipriai šlubuoti ir kas kartą parklupti valdymo su pabėgėliais krizės metu. Ne kartą spaudoje yra pastebima, kad žurnalistų kalbinama ministrė netenka kantrybės prapliupdama rėkimu arba kaip tik tampa per daug slogi atsakinėdama į klausimus.
Tokios permainos jos dvasinėje būsenoje niekaip neleidžia tikėti moters siūlomais strategijos variantais. Lietuvos žmonės yra pavargę nuo nesugebėjimo reaguoti į atitinkamą situaciją, o planui nepavykus, garsiai šaukti ant viso pasaulio pagalbos. Ar dabar taip atrodo Lietuva? Šaukianti pagalbos iš visų pusių? Juk neseniai dar buvo užrietusi galvas ir anūko padedama aštrino santykius su pabėgėlius į Lietuvą siunčiančiomis šalimis. Kur dingo ta vadinama drąsa ir ryžtas nugalėti?
O gal tai tik priedanga, po kuria slypi kažkieno noras pradėti realų karą? Vis dažniau tarpusavyje Lietuvos piliečiai klausinėja, kokie numatyti planai ateičiai? Kad Vyriausybė turi planą kaip apsisaugoti nuo lietuvių, nepatenkintų valdžios bejėgiškumu sulaikant emigrantų antplūdį, matė visa tauta, bet kas bus toliau? Emigrantų vis daugėja, o nė vieno dar nesugebėjom deportuoti. Ar pagrindinis planas – apstatyti visą Lietuvą palapinėmis skirtoms emigrantams, o žiemai atėjus, tratinsim pinigus ant mobilių namelių įsigijimo?
Atsakymas į visus šiuos spėjimus yra paprastas – mes nesam pakankamai stiprūs finansiškai atlikti šiuos veiksmus. Tą žinodamas ir tuo naudodamasis A. Lukašenka atliko stiprų kirtį Lietuvai politinėje padangėje. Tad kariuomenės pajėgų kaupimas pasienyje duos tik operatyvesnį emigrantų pristatymą į spec. jiems steigiamus centrus. Daugiau nieko A. Bilotaitė negali padaryti, nes emigrantams jau tik priėjus sieną ir pasiprašius prieglobsčio, Lietuvos valstybė turi pagal ES įstatymus juos priimti. Ir jokių būdu negalima jų praleisti į Lenkiją link jų išsvajoto tikslo – labiau pasiturinčių ES valstybių. Buvo jau bandymų, bet lenkai iškart mums juos grąžino atgal.
G. Landsbergio politika susitarti su Iraku ir Turkija irgi žlugo, tokiu būdu padvigubinus skrydžių skaičių iš Irako į Baltarusiją. Normaliose derybose juk reikia kažką pasiūlyti mainais, o mūsų anūkėlis sugeba tik reikalauti ir grasinti sankcijomis. Peršasi mintis, jog tai pačio Vytauto Landsbergio mokykla ir noras dar kartą pakariauti su rytais. Juk nėra sunku įžvelgti laimės žiburio ir sarkastiško juoko senelio teikiamuose interviu su žiniasklaida.
Užvaldyta emocijų ir vidinių pergalių troškimo A. Bilotaitė grimzta į dar didesnį kvailumo tarpeklį savo šalies akivaizdoje? Ar ne kvailys puola nuogas į krūmus? Protingas pagalvoja ir. įvertindamas riziką, priima sprendimą. Kuo skiriasi valdiška įmonė nuo privataus verslo? Valdiška – priima iš pažįstamų rato esančius žmones, net jei esi pakankamai durnas arba visą gyvenimą turgaus prekystalyje spjaudęs „siemkas“, bet savas pardavėjas. Privatus verslas dažniausiai priima, patikrina ir įvertina pretenduojančių į darbo vietą žmonių sugebėjimus, o netinkančius drąsiai keičia kitais.
Ką daro konservatoriai ir juos palaikančios partijos, patekusios į valdžią? Apsvaigsta (narkotikų dekriminalizavimas), pakyla virš realybės įstatymų (noras skristi į kosmosą), įtiki (kebabų prašantis Laisvės partijos narys, turintis ambicijų valdyti Lietuvą), kad jie gali atlikti tai, ko iš tiesų nemoka, nežino, nesupranta. Pakankamai prisidirbus ieškoma kaltų ir visa gerklew šaukiama pagalbos iš politiškai subrendusių šalių. Būtent tokiu būdu yra pamirštama atlikti pilną žmogaus analizę ir jo kėslus, siekiant patekti į Lietuvos teritoriją.
Užs. Nr. 39.
