Šiandienos mintys nebus vien apie blogus darbus darančius žmones. Kitaip pagalvosit, kad esu tas snobas, kuris tik mato lietingas dienas ir amžiną pavėsį. Yra begalė nuostabių žmonių ant žemės, kurie niekeno nestumiami daro puikius dalykus, kad tu ir aš gyventumėm patogiau, sveikiau.
Yra privisę daug „trolių“ aplink mus, bet tikrai netrūksta ir gerųjų „fėjų“. Tu visada gali pasirinkti, kuriuo nori būti iš jų. Pastebėjau „trolis“ užrašą ir ant Andriaus Užkalnio marškinėlių. Nežinau, ar jis pasirinko pats savo noru būti tokiu ar kaip tik agituoja netapti „troliais“, tačiau štai kokias mintis pamačiau jo „Facebook“ paskyroje.
„Buvau nuvykęs porai dienų į Klaipėdą, pasižiūrėti, kas ten gero. Į pliažą neikite: ten tikras šeimų maršas be drabužių. Melnragės paplūdimyje alų paslapčia siurbia pilvūzai, jau gerai įraudę nuo saulės ir žvelgiantys aplink pavandenijusiom akim, pasipuošę trikampiniais triūsikais, ir jų tradicinės žmonos, besivartančios ant rankšluosčių, kaip jūrų vėplių kaimenė. Plieskia karštis, ir per garsiakalbį aidi balsas, kuris sako, kad negalima paplūdimyje vartoti alkoholio. Raginimas sulaukia lygiai tokio pat dėmesio, kaip jeigu kas nors kviestų juos skiepytis“, – piktinosi maisto ekspertas.
Visi mes turim savo asmeninę nuomonę, tik noriu pasakyti, kad yra didelis skirtumas per kokius stiklus mes matome pasaulį. Yra labai svarbu pastebėti, ko mes patys norime iš aplinkos. Ar nesam pavirtę į garbės ir dėmesio trokštančias būtybes, kurios per savo ego nemato tikros naudos Lietuvai benešančių žmonių. Ar tikrai yra taip svarbu kovoti dėl garbės piliečio medalio, kurio vertės tavo aptukus sąžinė niekados nepajaus.
Tik sakau, kad būdamas pajūrio pakrantėje aš šeimų maršo be drabužių nepastebėjau. Mačiau pilvūzus, kuriems trūko vidinio pasitikėjimo ir drąsos, bet ne alaus. Pilvūzai, kurie būtų tapę tavo gerais draugais, jei tik tu pats to būtum norėjęs. Nemačiau ir pilvūzų žmonų, kurios kaip vėplių kaimenė vartėsi ant rankšluosčių. Mačiau jaunas šeimas, kurios stropiai rūpinosi savo atžalomis vežimėliuose. Mačiau senelį su anūke, kuris beprotiškai gražiai mokino ją nebijoti vandens, buvo jai švelnus ir džentelmeniškas.
O vakare sutikau moterį, kuri vardu Birutė. Negalėjau praeiti pro ją nepašnekinęs. Sentimentus sukėlęs reginys mano galvoje kaip garo mašina nevalingai spartino žingsnius link jos. Nuostabus reginys ir penas širdžiai matyti moterį su dviem savo anūkais besitvarkančią pajūryje. Renkančią mūsų paliktas šiukšles ir neprašančiai jokio apdovanojimo už tai. Pakalbinta moteris prasitarė esanti pedagogė ir, kiek save atmena, nuolat rūpinasi švaresne aplinka gamtoje. To moko ir savo anūkus, kuriems truputį gėda šiais laikais rinkti kitų paliktas šiukšles. Tačiau anūkai labai išprusę ir supranta, kad gėda yra kur kas silpnesnis faktas už paliktas šiukšles.
Birutė džiaugėsi, kad paliekamų šiūkšlių kasmet mažėja. Tokias šeimas mačiau aš pajūryje šį savaitgalį ir man tikrai nėra gėda, o priešingai – gera žinoti, kad mūsų tokių yra daug.
