Vilniuje gimusi ir užaugusi Vitalija Baranauskienė vieną dieną suprato: gyvenimas sostinėje – ne jai. Tad su šeima nusipirko sklypą Alytaus rajone ir ten pasistatė namą. Tąkart neišgąsdino tai, kad tas sklypas buvo apleistas, apaugęs šabakštynais. Noras turėti savo šitnamį, daržą, gyventi gamtos apsuptyje ir viską susikurti taip, kaip norisi, nuo nulio – buvo stipresnis už bet kokias abejones.
„Aš pati esu vilnietė, o mano vyras yra augęs Alytuje. Nors jis anksčiau sakydavo, kad į kaimą niekuomet nesikraustys, visgi vėliau požiūris pasikeitė. Nors bendrą sprendimą priėmėme kartu, bet gal daugiau tas noras gyventi kaime buvo mano iniciatyva“, – pasakojo 36 metų V. Baranauskienė.
2007 metų pradžia. Stulpo vietoje dabar stovi namas.
Apleistas sklypas neišgąsdino
Kurį laiką jos šeima nuomojosi būstą Alytuje – čia esančioje gimnazijoje Vitalija dirba psichologe. Girdėdama, kaip kai kurios mokytojos per pietų petrauką dalinasi įspūdžiais apie sodą, daržą, pavasario darbus kaime, moteris vis pagalvodavo, kad jai ir pačiai to norėtųsi.
Sklypą Punios seniūnijoje, Paliepių kaime, V. Baranauskienės šeima įsigijo kone prieš 15 metų, tačiau į jame pastatytus namus gyventi visam laikui persikėlė prieš tris metus.
„Kai atvykome apžiūrėti sklypo, jame nieko nebuvo. Matėsi tik pamatai, bet ir juos dengė aukštos žolės. Sklypas buvo apleistas. Visą tą laiką vyko statybos, tvarkymai, ir prieš tris metus čia pagaliau įsikraustėme su visam. Prieš tai atvykdavome tik šiltuoju metų laiku. Bet kūrimosi, namų įrengimo procesas dar vyksta ligšiol. Sodyboje darbo – į valias“, – pasakojo moteris.
Jos sodyba Paliepiuose yra kaimo pakraštyje. Kaimynai nutolę maždaug per 300 metrų, tad šeima čia jaučiasi kaip vienkiemyje, visiškoje ramybėje.
2020 metai. Sodyba iš paukščio skrydžio.
Kaimo džiaugsmai – ir tėvams, ir vaikams
V. Baranauskienės norai išsipildė – moteris turi ir daržą, ir šiltnamį, skanauja savo kopinėto medaus, mat sodybos teritorijoje gyvena bitės.
Vitalija anksčiau vis pasvajodavo apie bent vieną avilį. Avilį gavo dovanų. Tuomet pradėjo laukti, kada į jį atskris ir apsigyvens bitės.
„Bitės atskrido, bet įsikūrė ne avilyje, o krūme. Kadangi bitininkystės srityje žinių neturėjome, teko kviestis į pagalbą bitininką, kad tas bites perkeltų iš krūmo į avilį. Dabar jau turime dešimt avilių, o vyras jau taip pat sukaupęs patirties ir žino, kaip su bitėmis tvarkytis“, – su šypsena kalbėjo Paliepių kaimo gyventoja.
Bičių spiečius.
Aviliai.
Gyvenimas kaime moteriai ir jos šeimai teikia tik pačias geriausias emocijas – tylu, ramu, arčiau gamtos. Ramybės apsuptyje, gamtoje, šeimyna gurkšnoja arbatą, vis sulaukia netikėtų svečių – stirnų, kiškių, gandrų, gervių. Šiemet krūmuose apsigyveno ir dvi porelės kurapkų. O kiek džiaugsmo stebėti, kaip auga pačių pasodintos daržovės.
Vasaros derlius.
„Kai atskiraustėme čia gyventi, iššūkių buvo tik atėjus rudeniui, kada prasidėjo šildymo sezonas. Buvo problemų su šuliniu, šildymo sistema taip pat dar buvo iki galo neparuošta, teko suktis, kaip tik išmanome. Ir šiais metais, kada buvo tokia gili žiema, ir daug kas liko be elektros, mes jau iš anksto pasirūpinome generatoriumi, nes jei nebūtų elektros, liktume ir be šildymo. Per patirtį daug ko išmokome ir jau žinome, kokius įrenginius reikia turėti, kam būti pasiruošusiems“ – kalbėjo V. Baranauskienė.
Kaime puikiai laiką leidžia ir trys šeimos vaikai. Jie domisi, kuo užsiima tėvai. Patys nori prisidėti, pamatyti, pažinti, stebi ir bites, ir augaliukus. Čia jiems – pakankamai vietos važinėti dviračiais, paspirtukais, ir, kaip juokauja Vitalija, mažieji turi net ne smėliadėžę, o visą krūvą smėlio, kurioje gali statyti įdomiausius tunelius.
Kelia inkilus.
Ieško derliaus.
Meškiukas iš varnalėšos žiedų.
Be to, Vitalija su vyru apsisprendė, kad vyresnioji – 8 metų dukra – mokyklą lankys ne mieste, o kaime, Punioje, ir dėl tokio pasirinkimo visiškai nesigaili.
„Tai – kiekvieno žmogaus apsisprendimas, tačiau tarsi yra kiek įprasta manyti, kad mieste mokytis bus geriau. Mano dukros klasėje – tik septyni vaikai. Kiekvienam jų mokytojai gali skirti daug daugiau dėmesio, jie su vaikais šiltai bendrauja, apkabina. Man malonu žiūrėti, kaip šioje mokykloje atsidavę dirba žmonės, kaip jie stengiasi. Iš mano pusės – tik patys geriausi atsiliepimai.
Pamenu, kai aš buvau antrokė ir mokiausi Vilniuje, buvo šimtai vaikų, aš kiekvieną dieną jausdavausi tarsi didžiulėje minioje, tad matydama čia, Punioje, tokią nedidelę grupelę mokinių, tiesiog žaviuosi jų bendravimu, atidumu vienas kitam, pedagogų skiriamu dėmesiu“, – džiaugėsi V. Baranauskienė.
Randa laiko ir nedideliam verslui
Šiuo metu ji yra vaiko priežiūros atostogose. Veiklos – tikrai netrūksta. Supanti gamta kaskart vis nustebina, supažindina su naujais neatrastais dalykais, maloniomis smulkmenomis. O kur dar namo įrengimo darbai, turiningai leidžiamas laikas su vaikais.
Be to, moteris yra atradusi ir tam tikrą verslo nišą – siuva daugkartines sauskelnes vaikams ir įklotus moterims.
Kada augino pirmą vaiką, Vitalija buvo įsigijusi taip vadinamas „atprastukes“. Iš anksto žinojo, kad daugkartines sauskelnes norėtų naudoti ir kitiems vaikams, tad kilo mintis: kodėl gi jų nepasisiuvus pačiai? Vėliau paaiškėjo, kad tokių reikia ne tik jai – daugkartinių sauskelnių vaikams norėjo įsigyti ir kitos mamos.
„Suprantu, kad yra situacijų, kada vienkartinės sauskelnės labai praverčia. Pavyzdžiui, kelionėse ar svečiuose. Tačiau mano pasirinkimas dėl daugkartinių sauskelnių buvo sąmoningas ir apgalvotas. Galbūt mano prekės kai kam atrodo keistos, tačiau aš siuvu tikrai ne todėl, kad neturiu ką veikti. Nėra taip, kad pasiuvu krūvą sauskelnių ir tada ieškau, kam jas parduoti. Šiuo metu turiu apie 10 užsakymų į priekį. Jei nepirktų, nebūtų poreikio, aš tuo neužsiimčiau“, – pasakojo moteris.
Vaizdas pro langą.
Drugelis spungė.
Vasaros idilė.
