Alytiškė rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė savo skaitytojus vėl nudžiugino nauja knyga. Visai neseniai pasirodė keturioliktasis jos romanas ,,Mėnesiena ir tu”.
Kaip pati autorė sako, šį romaną parašyti įkvėpė meilė klasikinei muzikai. Tai knyga apie vyro ir moters santykius, šeimą, pareigą, sugebėjimą atleisti. Knyga apima dviejų kartų – motinos ir dukters gyvenimus.
Pastaraisiais metais I. Buivydaitė pripažįstama kaip populiariausia lietuvių grožinės literatūros rašytoja. Alytiškės knygos Lietuvos bibliotekose yra dažniausiai išduodamų knygų sąrašo viršūnėje, o Alytaus bibliotekose laukiančių jų paskaityti rikiuojasi ilgos eilės.
AlytusPlius.lt kalbasi su rašytoja I. Buivydaite- Kupčinskiene apie kūrybą bei naująjį romaną.
Praėjus vos dvejiems metams po jūsų išleisto romano ,,Rožių dvaras”, pasirodė nauja knyga. Kaip ir kada gimė siužetas jau keturioliktajam romanui?
Man visada sunku atsakyti į šį klausimą. Paprastai siužetas ima vystytis nuo kokios nors nežymios minties ar epizodo, o vėliau atsiranda daugiau veikėjų, įvykių, siužeto linijų. Pradėjusi rašyti romaną, ne visada žinau, kaip jis baigsis.
Kas įkvėpė parašyti romaną ,,Mėnesiena ir tu”? Gal šiame romane, priešingai nei kitose savo knygose, remiatės tikrais įvykiais, ar ir ši knyga – jūsų fantazijos vaisius?
Tikriausiai įkvėpė mano meilė klasikinei muzikai, nes šiame romane jai skirta daug dėmesio. Esu baigusi muzikos mokyklą, bet pianiste netapau, o štai meilė muzikai liko. Kartą vakare kažkaip netikėtai iškilo vaikinuko, sėdinčio mėnesienoje prie atviro savo kambario lango ir besiklausančio kaimynų mergaitės skambinamos „Mėnesienos sonatos“, vaizdas… Nuo čia ir viskas prasidėjo: pirmoji meilė, atstūmimo skausmas, viltys, išdavystės… Nei tikrų įvykių, nei žmonių šiame romane nėra. Rašau dviejų skirtingų kartų moterų – motinos ir dukters – meilės ir šeimos istorijas.
Kuo naujausia knyga skiriasi nuo kitų jūsų romanų? Gal šis romanas, kaip ir nemažai kitų jūsų knygų, susijęs su Alytumi ir čia gyvenančiais žmonėmis? Kur šįkart vyksta romano veiksmas?
Ši knyga nesusijusi su Alytumi. Mano herojai gyvena nedideliame, neįvardintame rajono centre, kurio viduryje telkšo gražus ežeras, ir Vilniuje. Tiesiog siužetui man reikėjo nedidelio miesto ir ežero.
Kaip jums pavyko per tokį trumpą laiką sukurti vis naujas istorijas? Juk esate ne tik rašytoja. Gal tenka rašyti ir naktimis?
Nemanau, kad laikas labai trumpas. Šį romaną pradėjau rašyti 2019 metų vasarą, baigiau – 2020 rudenį. Kažkaip pavyksta paskirstyti laiką viskam: ir anglų kalbos dėstymui, ir vertimams, ir kūrybai, ir grožinės literatūros skaitymui. Naktimis tikrai nerašau.
Ar rašymas jums – darbas ar tiesiog maloni veikla, pomėgis?
Rašymas – tikrai ne darbas, o maloni veikla. Jei tuo metu nesinori rašyti, nėra minčių, tai ir nerašau. Tikrai nesu numačiusi nei kada rašau, nei kiek valandų per dieną, nei kiek puslapių vienu kartu turiu parašyti.
Tai – jau net 14-oji jūsų knyga. Ar po dvejų metų vėl galima tikėtis ir laukti naujos knygos? Gal jau ir siužetą esate numačiusi?
Visos mano knygos išleidžiamos kas dvejus metus, o kitos siužeto dar tikrai neturiu, pirma reikia palaikyti rankose šitą jauniausią „kūdikį“, išgirsti skaitytojų atsiliepimus..
Ar sunku būti rašytoja? Ar kiekvienas panorėjęs gali juo tapti? Ar galima būtų oriai gyventi tik iš knygų rašymo?
Man rašymas – ne pragyvenimo šaltinis, o pomėgis, noras dalintis savo sukurtomis istorijomis su kitais. Manau, kad ne kiekvienas panorėjęs gali tapti rašytoju, todėl skeptiškai žiūriu į įvairius rašymo kursus ir vadovėlius. O Lietuvoje oriai gyventi iš knygų rašymo gali tik vienetai, nes mūsų šalis nedidelė, knygų tiražai maži, todėl ir honorarai nedideli.
Kam be rašymo gyvenime skiriate laiko ir dėmesio? Gal turite daugiau pomėgių?
Kaip žinote, dėstau Alytaus kolegijoje, vedu anglų kalbos kursus suaugusiems ir labai mėgstu šį darbą. Deja, karantinas nutraukė šią veiklą, kurios labai pasigendu ir labai laukiu, kada vėl galėsiu susitikti su tais, kurie nori mokytis. Kaip jau minėjau, mėgstu muziką, skaityti knygas, keliauti.
Ką jums pačiai reiškia knyga? Ar randate laiko knygų skaitymui? Kokios knygos jums patinka, įtraukia?
Išmokau skaityti šešerių ir nuo tada esu nuolatinė bibliotekos lankytoja, sukaupusi didelę asmeninę biblioteką. Buvo laikas, kai skaičiau labai daug klasikos: lietuvių, rusų, anglų, amerikiečių. Dabar kartais grįžtu prie savo mylimų autorių, tarsi aplankau senus gerus pažįstamus. Taip, sutinku, kad stipriausios knygos nesibaigia gerai, jos tave supurto taip, kad kelias dienas negali atsigauti, bet ateina laikas, kai nebenori sunkių knygų, kai skaitant tikiesi teigiamų emocijų, gerų pabaigų. Todėl dabar mano mėgstami autoriai Jojo Moyes, Diana Chamberlain, Kristin Hannah, Sarah Jio, Guillaume Musso, Catherine Alliott ir daug panašaus stiliaus rašytojų.
Kokiu šūkiu pastaruoju metu vadovaujatės?
Mano viso gyvenimo šūkis – amerikiečių poeto Henry Wadsworth Longfellow eilėraščio The Rainy Day (Lietinga diena) eilutės, kai atrodo, kad aplink viskas tik blogai ir niūru:
Nurimk, širdie, užteks kankintis –
Pro debesis jau saulė švinta.
Likimas tavo toks pat kaip ir kitų,
Juk kartais žemę turi merkt lietus,
O kelios dienos turi būti niūrios, darganotos.
Tai – mano laisvas vertimas.