Dzūkijoje gyvenanti Onutė Drobelienė kartais svečius pavaišina savo gamintu skanėstu, kurio ragaudami užsimerkę, jie niekaip neatspėja, ką valgo. O kai sužino, ko skanauja – nustemba. Uogienes juk žino visi, bet kankorėžienė girdėta ne dažnam. Kaip sako pati Onutė, kankorėžiene ji gaminį „pakrikštijo“ pati. Tačiau ją jau nuo senų laikų virdavo mūsų senoliai, tik prireikė laiko receptą atgaivinti ir vėl.
Margionių kaime Varėnos rajone gyvenanti etnografė, pedagogė O. Drobelienė socialiniame tinkle su žmonėmis dažnai pasidalina tuo, ką atranda, susižavi, kas ateina iš gamtos. Taip prieš pora metų ji pirmą kartą pasidalino ir kankorėžienės receptu, o po to vis apie ją primindavo, aprašydavo virimo procesus.
Skonis – dar iš vaikystės
„Niekada neskelbiu to, ko pati neišbandau, nepatiriu. Taip yra ir su etnografine medžiaga. Pirmiausia ją turiu „perleisti“ per save, o po to papasakoti, dalintis. Man viskas smalsu, įdomu, žavi kiekvienas pasakojimas, išgirstas iš senųjų kaimų gyventojų. Kaip etnografė domiuosi, ieškau ir aplink save atrandu daug stebuklų“, – pasakojo moteris.
Dar vaikystėje ragautos kankorėžienės skonį Onutė taip pat prisiminė tik praėjus daug metų. Jos ragaudavo pas močiutę, tačiau tuomet neklausinėdavo nei iš ko ji gaminama, nei kaip vadinasi – vaikui rūpėjo tik kad skanu būtų.
„Ilgai ieškojau recepto įvairiuose šaltiniuose, atsirinkinėjau iš pasakojimų, skirtingų patirčių. Šiomis dienomis tai atrodo tarsi naujas dalykas, bet iš tikrųjų kankorėžienę, kaip aš ją praminiau, kaime virdavo ir tėvai, ir seneliai. Juk tuomet žmonės daug ką imdavo iš gamtos“, – pasakojo O. Drobelienė.
Ne tik skanauti, bet ir gydytis
Pasidalinusi kankorėžienės receptu, moteris sulaukė daugybės žinučių su klausimais, kaip tiksliai reikia viską daryti, žmonės domėjosi, kokie turi būti kankorėžiai, kada juos skinti. Dar ir dabar Onutės teiraujamasi, kaip kankorėžienę tinkamai paruošti, tad šis gaminys kasmet tarsi atgimsta iš naujo.
Moteris pasakojo, kad kankorėžienę ji verda su cukraus sirupu arba medumi. Jau spėjo įsitikinti, kad kankorėžienė – nepamainomas pagalbininkas iš gamtos užklupus ligai, ir simptomams dar nespėjus įsismarkauti. Ypač padeda pradėjus jausti pirmuosius peršalimo simptomus.
„Su kankorėžiukais ir užpiltines močiutės darydavo sąnariams trinti, kraujagyslėms valyti. Ir degtinės pildavo. Pušų ūgliukai puikiai tikdavo arbatoms. Tad toji pušelė visokiais būdais žmonėms pasitarnaudavo, naudos duodavo“, – pasakojo jau daugiau kaip 30 metų Dzūkijoje gyvenanti moteris.
Kankorėžienė tinka ne tik apsisaugoti nuo ligų, bet yra naudojama ir kaip desertas ar priedas prie kitų patiekalų. Ją mėgsta netgi vaikai. Onutės anūkai mėgsta kankorėžiene paskaninti blynus, lietinius. O ir šiaip, kai namuose nėra jokių desertų, o taip norisi ko nors saldaus, galima jos pasmaližiauti.
Ką valgo – neatspėja
Tačiau jeigu žmogui užrištum akis ir paprašytum atspėti, ką valgo, jis tikrai „prašautų“ pro šalį. Toks skonis pažįstamas anaiptol ne visiems.
„Dabar jau šį receptą daug kas perėmė, gamina, skanauja, ir aš tik džiaugiuosi, kad ima tai, ką duoda gamta, seka senolių tradicijomis. Ir mugėse stiklainiukus kankorėžienės pardavinėja“, – pasakojo O. Drobelienė.
Kankorėžienei virti tinka tik skinti žali, neseniai užsimezgę pušų kankorėžiukai, kurie yra lengvai perkandami. Skinant kankorėžius, geriausia užsimauti pirštines, kurios apsaugos nuo sakų. Prieš skinant galima pabandyti atsikąsti, paspausti rankomis ir pažiūrėti, koks kankorėžių kietumas. Prisiskynus juos reikia nuplauti, o po to jau ruošti kankorėžienę.
O. Drobelienės nuotr.
Pirmiausia reikia pasigaminti sirupą. Vienam litrui vandens prireiks kilogramo cukraus. Cukraus ir vandens mišinį reikia pavirti iki kol pasidaro tąsus. Tuomet sudedami kankorėžiukai, kad būtų apsemti vandens, ir verdami iki virimo. Užvirus, reikia leisti pravėsti, po to rėčiu iš puodo išimti kankorėžius. Po to vėl reikia sumesti kankorėžius ir užvirinti. Taip pakartoti tris kartus.
O. Drobelienės nuotr.
Kai kankorėžiai įgauna rausvą atspalvį, tuomet jau paruoštą kankorėžienę galima išpilstyti į stiklainius. Iš pradžių išvirti kankorėžiai turi rūgštoką skonį, bet pastovėjus rūgštumas dingsta, o kankorėžienę galima naudoti ir kaip vaistą, ir kaip maistą.
O. Drobelienės nuotr.
