„Tai – didelis iššūkis, kurį puikiai įveikėme“, – taip apie nuotolinį mokymą šiandien kalba Alytaus Dzūkijos mokyklos bendruomenė. Mokytojai prisipažįsta, kad iš pradžių žinia apie tokį mokymo būdą jiems sukėlė nemenką nerimą, tačiau vėliau paaiškėjo, jog viskas įmanoma, kai esi tinkamai pasiruošęs, šalia turi stiprią komandą bei tiki savimi ir mokiniais.
„Nors mokykloje mokytojų kompiuteriniam raštingumui skyrėme didelį dėmesį ir nuosekliai tobulinome šią kompetenciją keletą metų, tačiau kai pradėjome ruoštis darbui nuotoliniu būdu, iškilo tam tikrų organizacinių klausimų“, – pasakojo Dzūkijos mokyklos direktorė Vilija Sušinskienė.
Sunkiausia – pirmoji savaitė
Iškilus būtinybei dirbti nuotoliniu būdu buvo nutarta, kad pagrindinė platforma bendravimui su mokiniais ir jų tėvais 1-4 klasėse bus ZOOM programa, o 5-10 klasėse – MS Teams. Pirmoji savaitė buvo pati sunkiausia. Po jos mokytojai aptarė rezultatus, atsižvelgė į mokinių ir tėvų pastebėjimus.
„Nusprendėme jungtis pagal pamokų tvarkaraštį, vesti nuotolines pamokas ir teikti konsultacijas, jei mokiniai dirba savarankiškai. Pagal tvarkaraštį mokytojai visada buvo prisijungę ir pasiekiami. Tai pasiteisino, nes vėliau daugelis mokinių tėvų buvo patenkinti mokytojų darbu, mokyklos pasirinktu mokymo būdu“, – sakė mokyklos direktorė.
Sekėsi gerai, bet vieni kitų pasiilgo
Sklandžiu darbu nuotoliniu būdu džiaugėsi ir Dzūkijos mokyklos matematikos mokytoja Laima Miliauskienė, prisipažinusi, kad jai, kaip ir kitiems, iš pradžių nuotolinis mokymas atrodė sunkiai įveikiamas uždavinys, bet kol mokiniai atostogavo, pedagogai turėjo dvi savaites pasiruošimui, ir tai davė naudą.
„Nuotolinis mokymas, pasirodo, misija – įmanoma. Mūsų mokykloje daug dėmesio skiriama kompiuteriniam raštingumui, tad nei mokytojams, nei vaikams didesnių problemų nekilo. Inžinierius mano kompiuteryje instaliavo taip vadinamąją išmaniąją lentą, tad mokant vaikus matematikos, turėjau reikiamas technines galimybes viską parodyti vizualiai“, – įspūdžiais dalinosi matematikos mokytoja.
Auklėtinių klasę turinčiai pedagogei teko ne tik mokyti, bet ir užsiimti organizaciniais reikalais, informuoti vaikų tėvus, organizuoti klasės valandėles.
„Kadangi žmogiškojo gyvo bendravimo buvo mažiau, su auklėtiniais jungdavomės, bendraudavome, ir aš visada klausdavau, ne kaip jūs tą laiką išgyvenote, o kaip gyvenote. Buvo svarbu žinoti, kaip jie jaučiasi, kaip sekasi. Aš neabejoju, kad visiems mokiniams šis nuotolinis mokymas bus gera gyvenimo pamoka, kuri labai pravers ateityje“, – kalbėjo L. Miliauskienė, pridurdama, kad nors nuotolinis mokymas tikrai nėra neįveikiamas iššūkis, galima džiaugtis gerais rezultatais, tačiau niekas neatstos gyvo mokymo klasėse.
„Sakau vaikams, kad jų pasiilgau. Juk kartais klasėje pažiūri į akis ir matai, ar vaikas supranta, ar žino, akys viską pasako. Mokantis nuotoliniu būdu, to žmogiškojo bendravimo labai trūksta, bet džiugu, kad mes su viskuo susitvarkėme“, – kalbėjo mokytoja.
Pradinukai ruošėsi labai atsakingai
Sklandžiai nuotolinis mokymas vyko dirbant ne tik su vyresniųjų klasių mokiniais, bet ir su pradinukais. Pradinių klasių mokytoja Asta Vieraitienė teigė, kad iš pradžių dėl mažųjų mokinių nerimo turėjo jų tėvai, kurie dvejojo, ar tikrai viskas jiems pavyks. Buvo suorganizuotas susitikimas, su tėvais pasikalbėta, atsakyta į jų klausimus, o įsibėgėjęs nuotolinis mokymas parodė, kad nuogąstauti nėra dėl ko – pradinukams sekasi puikiai.
„Jungėmės be trikdžių, stengėmės kuo daugiau darbo padaryti virtualiai, viską suspėti, kad nuo 15 valandos mažieji jau būtų laisvi ir jiems nereikėtų prašyti tėvų pagalbos, atradome savotišką dienos režimą. Ir jeigu kas būdavo neaišku, tai ne tėvai manęs teiraudavosi, o patys vaikai“, – pasakojo pradinių klasių mokytoja.
Pedagogė džiaugėsi, kad pradinukai į mokslus nuotoliniu būdu žiūrėjo atsakingai, jeigu virtualios pamokos metu prireikdavo kur nueiti, visuomet atsiklausdavo mokytojos, nevėluodavo. Kadangi daugelis tėvų yra dirbantys, tai mokiniai tapo savarankiškesni.
„Įsivaizduodavome, kad tokia dabar yra mūsų mokykla. Mes ir klasėje sėdime ratu, netradiciniu būdu, tad vieni kitus matome. Tai ir mokantis nuotoliniu būdu buvo paprasčiau diskutuoti, kalbėtis. Sulaukėme pagyrų ir iš kitų mokytojų, kad mūsų klasė puikiai tvarkosi, tai džiugina“, – sakė A. Vieraitienė.
Mokiniai, mokytojai ir tėvai – viena komanda
Įspūdžiais apie nuotolinį mokymą pasidalinusi specialiosios klasės mokytoja Ilona Nedzinskienė pastebėjo, kad dirbant tokiu būdu, atsirado labai glaudus ryšys tarp mokytojo, mokinio ir tėvų.
Dirbant nuotoliniu būdu su mokiniais, kuriems reikalingas specialusis ugdymas, tėvai šiame procese buvo neatsiejama grandis. Ir kaip teigė I. Nedzinskienė, tiek mokytojai, tiek tėvai ir mokiniai tapo viena stipria komanda.
„Pirmosios savaitės buvo iššūkis visiems. Teko pakeisti bendravimo aplinką, įvaldyti naujas technologijas, kurios pravers ir ateityje. Dabar jau viskas vyksta sklandžiai, ir aš stebiuosi, kiek mes daug darbų visi kartu nuveikėme“, – džiaugėsi specialiosios klasės mokytoja.
Ji kartu su mokiniais organizavo nuotolinius projektus „Žemė – visų mūsų namai“, „Užrašyk savo vardą kitaip“, „Gegužės gamtos vaizdai“, kūrė filmukus, o šiuo metu vaikai įsitraukę į dar vieną projektą, skirtą padėkoti mokytojams. Ant savo delnų jie rašo padėkos žodžius, dalinasi nuotraukomis, vaizdo įrašais.
Domėdavosi, kodėl neprisijungia prie pamokos
Keisti gyvenimo ritmą karantino metu ir prisitaikyti prie nuotolinio mokymo teko ir Dzūkijos mokyklos socialinei pedagogei Jolitai Valackienei.
„Viena yra, kai matai vaiką, jo emocijas realiai, o visai kas kita bendrauti nuotoliniu būdu. Tad iš pradžių buvo klausimų, kaip viskas turėtų vykti. Man asmeniškai labai padėjo tos dvi savaitės, kai mokiniai atostogavo, o mes galėjome pasiruošti“, – kalbėjo J. Valackienė.
Pedagogė daug ruošėsi komandoje su kolegomis, tardavosi su miesto socialinių pedagogų būrelio nariais ir visos šalies socialinių pedagogų asociacija.
Prasidėjus nuotoliniam mokymui, iš pradžių į socialinę pedagogę kreipdavosi tie, kuriems nepavykdavo susisiekti su kuriuo nors mokytoju. Tačiau vėliau J. Valackienė susikūrė savotišką sistemą, kaip dirbti, kontaktuoti su mokiniais. Atkreipdavo dėmesį, kurie mokinai neprisijungdavo prie pamokų ir skambindavo, domėdavosi, kas nutiko.
„Stebėdavome ir neigiamus įvertinimus, neatsiskaitymus, aiškindavomės to priežastis. Nors iš pradžių mokiniai atrašydavo tarsi įpareigoti, bet bėgant laikui susibendravome. Pastebėjau, kad mokiniai tapo drąsesni išsakydami savo mintis, atviresni, kadangi būdavo galimybė nematyti jų veido. Atsirado glaudesnis ryšys, kreipdavausi ne tik aš, bet ir patys mokiniai ieškodavo kontakto“, – pasakojo socialinė pedagogė.
Į psichologę pagalbos kreipdavosi drąsiau
Kad bendravimas nuotoliniu būdu tapo priemone mokiniams labiau atsiverti, pasipasakoti, drąsiau kreiptis pagalbos, patvirtino ir Dzūkijos mokykloje dirbanti psichologė Aistė Bukelevičienė. Jai, kaip psichologei, buvo svarbu, kad vaikams pagalba būtų suteikta kuo greičiau.
„Ir kai kuriems konsultavimas telefonu buvo netgi priimtinesnis, kadangi žinome, jog tiek suaugusiam, tiek vaikui nėra labai patogu apsilankyti psichologo kabinete ir kalbėti apie emocijas, nerimą. Tad pastebėjau, kad kai nėra tiesioginio akių kontakto, vaikams tarsi truputį paprasčiau, jie atviresni, kitaip reaguojantys, tad šiuo atžvilgiu bendravimas nuotoliniu būdu kaip tik suteikė galimybes vaikui lengviau išsipasakoti“, – kalbėjo psichologė.
Moteris teigė, kad karantinas – sudėtingas laikas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, todėl buvo konsultuojami ir tėvai, patariama, kaip su savo vaikais kalbėti apie virusą. Taip pat buvo ieškoma galimybių, kaip mokiniams palengvinti tą laikiną socialinio kontakto praradimą, kuo jį kompensuoti.
„Aš labai džiaugiuosi mūsų pedagogais. Jie tiek nuotolinio, tiek nenuotolinio ugdymo metu ne tik moko, bet stebi mokinių emocinę būklę ir, pastebėję nerimą keliančius ženklus, praneša tėvams, konsultuojasi su manimi“, – sakė A. Bukelevičienė.
Stipriai komandai nuotolinis mokymas nebaisus
Dzūkijos mokyklos direktorės V. Sušinskienės nuomone, karantinas dar kartą įrodė, kokius nuostabius mokytojus ir puikią komandą turi mokykla. Mokyklos vadovę džiugina mokytojų atsakomybė ir siekis iššūkį įveikti kiek įmanoma geriau.
„Mokytojai konsultavo ir mokė vieni kitus, rengė grupių susirinkimus, mokymosi vieniems iš kitų užsiėmimus. Mokyklos inžinierius derino kompiuterinę įrangą tiek mokinių, tiek mokytojų. Mano pavaduotojos ir aš rengėme reguliarius pasitarimus su mokytojų grupėmis arba su visais mokytojais, kiekvieną kartą rasdami vis naujesnių, geresnių būdų mokinių mokymuisi tobulinti“, – kalbėjo direktorė.
Mokiniai išmoko savarankiškumo
Kuo pasidžiaugti turi ne tik mokytojai, bet ir Dzūkijos mokyklos mokiniai, pasidalinę pastebėjimais apie nuotolinį mokymą.
7c klasės mokinė Ieva Karinauskaitė teigė, kad iš pat pradžių manė, kad nuotolinis mokymas įneš daug chaoso, bet sumaišties buvo nedaug, ir mokiniai „įsivažiavo“ greitai. Ievai mokantis nuotoliniu būdu sudėtingiausia buvo namuose prisiversti atlikti užduotis, atsisėti ir atsiversti knygas.
„Mokykloje viskas kiek kitaip, o namuose atsiranda papildomų veiklų. Bet kokiu atveju, aš išmokau labiau planuoti savo dieną, organizuoti darbus, nepasilikti visko paskutinei minutei“, – pasakojo I. Karinauskaitė.
Moksleivė tvirtino, kad jeigu reikėtų rinktis – mokytis nuotoliniu būdu ar klasėse, ji pasirinktų nuotolinį būdą, nes namuose daugiau ramybės, tylos, lengviau susikaupti. Ieva mokyklos pasiilgsta dėl draugų, bendravimo, tačiau mokymosi prasme pirmenybę teiktų nuotoliniam būdui.
Nuotolinis mokymasis problemų nesukėlė ir kompiuterinėmis technologijomis nuolat besidominčiam 7b klasės mokiniui Arniui Juknevičiui. Jis manė padėsiantis technologijose „susigaudyti“ ir kitiems, kuriems labiau reikia pagalbos, tačiau to neprireikė, visi mokiniai puikiai prisitaikė ir pademonstravo puikius mokymosi rezultatus.
„Mokymosi procese pastebėjau, kad kai kurios pamokos nėra pritaikytos nuotoliniam mokymui, trūksta technologinių priemonių, kurias būtų galima pasitelkti medžiagos išdėstymui. Be to, reikėjo nemažai sėdėti prie kompiuterio, o tai vargina akis. Kita vertus, pailsi rankos, nes nereikia rašyti į sąsiuvinį, nešvaistome popieriaus. Visgi mokytojai ir mokiniai puikiai susitvarkė su esama padėtimi, ir esu mokytojams dėkingas“, – kalbėjo Arnis.
Jis įsitikinęs, kad nuotolinis mokymas yra mūsų ateitis, bet dar ne artima. Moksleivis teigė, kad jeigu mokykloje būtų naudojama daugiau technologijų, jis mieliau rinktųsi tradicines pamokas, tačiau šiuo metu pirmenybę teiktų nuotoliniam mokymui.
