„Kas nerizikuoja – negeria šampano“, – taip šypsodamasi sakė Rugilė Viršilė, paklausta, kodėl po dvylikos metų ir dar karantino metu, ji sugrįžo gyventi į gimtąjį miestą Alytų. Mėgstamą darbą Kretingoje turėjusi moteris ryžosi viską pradėti nuo pradžių Dzūkijos sostinėje. O tokius sprendimus neretai paskatina priimti meilė – tik šiuo atveju ne kitam žmogui, bet savo išsiilgtam miestui.
Gražesnio miesto už Alytų nepamatė
Būtent apie tokią meilę kalba ir į Alytų sugrįžusi Rugilė. Moteris ilgą laiką kas savaitgalį sukardavo kone 300 kilometrų, kad tik iš Kretingos parvažiuotų į savo miestą. Tokie važinėjimai vis dažnėjo, kol jau ir artimieji ėmė juokauti, jog jai kur kas pigiau ir patogiau būtų gyventi Alytuje.
„Ne vienerius metus gyvenau Kretingoje, vyro gimtajame mieste. Atrodo, ir pripratau, ir šį miestą prisijaukinau, viskas buvo gerai. Tačiau paskutiniu metu širdyje vis kirbėdavo jausmas, kad tai – ne mano miestas, kad turėčiau būti ne čia. Galiu atvirai pasakyti – gražesnio miesto už Alytų aš nesu mačiusi. Ir taip sakau ne dirbtinai, ne todėl, kad esu dzūkė. Tuo tikiu nuoširdžiai“, – kalbėjo 32 metų R. Viršilė.
O pagyventi kituose miestuose jai yra tekę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 2008 metais alytiškė išvyko dirbti į Angliją. Galvojo, kad ten pabus ne ilgiau kaip tris mėnesius ir sugrįš namo, tačiau laikas užsitęsė.
Po emigracijos gyveno vyro gimtinėje
„Daugelis sako, kad pabūsiu kelis mėnesius, užsidirbsiu ir sugrįšiu, bet dažniausiai būna kitaip. Taip ir man – trys mėnesiai virto penkeriais metais. Tačiau dėl emigracijoje įgytos patirties nesigailiu. Ten sutikau savo būsimą vyrą, taigi viskas išėjo tik į gera“, – šypsojosi moteris.
Tad po tų penkerių metų svetur Rugilė jau su šeima grįžo gyventi į Kretingą. Ten vyras turėjo būstą, tad jokių klausimų, kur įsikurti tuo metu, tarytum nekilo. R. Viršilė Kretingoje susirado darbą, dirbo manikiūrininke. Susidarė klienčių ratas.
„Buvau komforto zonoje, jaučiausi užtikrintai, tačiau vis sugrįždavau į Alytų. Kiekvienas miestas yra savaip patrauklus, ir žmonės turbūt sakytų, ko gi jai trūko, juk netoli jūra, Klaipėda, Palanga – sėdi ir nuvažiuoji. Bet man norėjosi, kad nereiktų niekur važiuoti, kad vietų pasivaikščiojimui, pasigrožėjimui būtų ten, kur esu. Alytuje tų vietų tiek daug, tik gal gyvendami čia, ne visada tai įvertiname, tiesiog priimama kaip savaime suprantamą dalyką“, – kalbėjo alytiškė.
Darbštus žmogus užsidirbs visur
Moteris teigė, kad bėgant metams, vertybių skalė šiek tiek keičiasi. Artimi žmonės šalia, jų apkabinimai tampa brangesni už bet kokius materialius dalykus. Ir tam, kad pas juos sugrįžtum, tu neskaičiuoji, kiek tau reikės sugaišti laiko ar kiek kainuos ilga kelionė pirmyn atgal.
„Kadangi mano vyras darbo reikalais nemažai laiko praleidžia užsienyje, jam nebuvo labai svarbu, kuriame mieste gyventi. Matydamas, koks yra mano užsidegimas persikraustyti į Alytų, jis tam neprieštaravo. Mano darbas yra dėkingas tuo, kad galiu dirbti bet kuriame mieste, bet iš pradžių mane stabdė žinojimas, kad vėl reikės galvoti, kaip pritraukti klientes, pradėti viską nuo pradžių. Tačiau Alytuje jau turiu darbo vietą, klienčių daugėja. Labai smagu, kad alytiškės mane priima ir pasitiki“, – kalbėjo R. Viršilė.
Moteris įsitikinusi, jeigu žmogus darbštus ir mylintis savo darbą, jis kaip užsidirbti ras visur. O tam, kuris dirbti nenori, blogai bus kur bebūtų.
„Blogiau nebus, o geriau gali būti visada. Bet jei nebandysime, nesistengsime kažko pakeisti, tai niekada ir nesužinosime, kaip gali būti“, – sakė alytiškė.
Planus sugrįžti paspartino karantinas
Jos teigimu, kai širdis kažkur labai traukia, tai jokie pinigai to nepakeis. Moteris su šeima į Alytų sugrįžo gyventi karantino metu, kovo 30 dieną. Atrodytų, ne pats tinkamiausias metas, bet būtent karantinas ir lėmė, kad į gimtąjį miestą Rugilės šeima apsisprendė sugrįžti anksčiau. Planavo, kad į Alytų persikraustys birželio mėnesį, kada sūnui baigsis mokslo metai. Tačiau dėl karantino moteriai teko sustabdyti darbus, o vaikui – mokytis nuotoliniu būdu. Tad neliko priežasčių persikraustymą atidėlioti.
„Sugrįžus taip norisi su visais pasimatyti, apkabinti, pasilabinti, bet dabar to negali. Laukiu ne kada baigsis karantinas, bet kauomet žmonės jausis laisvesni, galės nusimesti kaukes. Dabar atrodo lyg vieni kitų bijotų, visi susikaustę, net maisto prekių parduotuvėje matai, kad kažkas ne taip. Juk ne tokie mes esame.
Kita vertus, džiaugiuosi, kad žmonės yra sąmoningi, saugo save ir kitus. Viską praeisime ir išgyvensime. O karantinas išmoko ir gerų dalykų: nebėgti, neskubėti ir daugiau laiko skirti šeimai. Mane ir pačią pristabdė. Žinoma, finansiniai nuostoliai dideli visiems, bet juk ne viskas matuojama pinigais“, – sakė į Alytų sugrįžusi moteris.
