„Seniai seniai, kai dar išvis „nebuvo vaikų su negalia”, nes JIE pavargdavo nuo žvilgsnių gatvėje, atsirado, toks „Drevinukas”…Tai net ne auklėtojos ar mokytojos, masažuotojos ar padėjėjos – jos tiesiog mamos – supratingos, mylinčios, globojančios. Šitoje uždaroje aplinkoje – namai vaikams su negalia….Aš jaučiu, kokioj situacijoj šiuo metu yra ir kokį nerimą jaučia vaikų tėvai, leidžiantys savo vaikus į šią ugdymo įstaigą. Juk „Drevinuke” viskas sutvarkyta, suremontuota, pritaikyta vaikams, turintiems negalią, o ten dirbantieji jau turi labai daug patirties dirbant su tokiais vaikais. Kai tėvai palieka savo vaiką visai dienai ir žino, jog JUO bus pasirūpinta…Sveiki vaikai, kaip ir sveiki žmonės, greičiau „įeina”‘ į kitas patalpas, į kitus kolektyvus, bet vaikams su negalia tai padaryti būtų nepakeliama…Aš manau, kad miesto valdžios sprendimai bus priimti sąmoningi, ir „Drevinukas” tęs savo gyvavimo istoriją.”
Perskaičiusi šias buvusio mokinuko mamos mintis, nutariau ir aš parašyti savo širdies laišką tiems žmonėms, kurie šiuo metu ruošia pertvarką švietimo įstaigose.
Aš taip pat auginu neįgalų vaiką. Sunku apsakyti neįgalaus vaiko tėvų jausmus, sulaukusių KITOKIO vaiko. Tai – sunkus ir giliai sukrečiantis įvykis, kuris visam laikui pakeičia tėvų gyvenimą.
Vaikui augant supratome, kad mūsų vaikas negalės lankyti įprasto darželio, mokyklos, jam bus nepritaikyta aplinka. Tačiau žinojome, kad Alytuje yra ,,Drevinuko“ mokykla-darželis būtent vaikams, turintiems judėjimo ir padėties sutrikimų.
Šią įstaigą mūsų vaikas lankė septynerius metus: trejus metus darželyje ir ketverius mokykloje. Darželyje vaikas buvo ne tik ugdomas, bet ir suteikiama įvairiapusiška pagalba: mankštos, masažai, lankė dainavimo, teatro būrelius. Mokykloje jis labai gerai adaptavosi.
Vienas iš pagrindinių neįgalaus žmogaus psichologinių poreikių yra emocinė šiluma. Šioje įstaigoje mano vaikelis tai jautė iš visų, ten dirbusių kiekvieną dieną. Mane, kaip ir kiekvieną mamą, tai labai džiugino.
Tačiau šiuo metu, sekdama Alytaus miesto švietimo įstaigų pertvarkos plano siūlymus, niekaip negaliu atsakyti sau į klausimą, kodėl „Drevinuko” bendruomenė turi patirti stresą dėl to, kad daug metų puoselėtą mokyklą-darželį nori kažkas reorganizuoti? Kodėl šią įstaigą reikia ,,numarinti‘‘, kai ji pilna gyvybės? Ar miesto savivaldybėje kas nors pagalvoja apie neįgalius vaikus, ar jie kam nors rūpi?
Mano nuomone, valdininkams rūpi tik pastatai, pinigai, pirkimai, pardavimai. Juk reiktų suprasti, kad daug lengviau perkelti daiktus, nei pakeisti neįgaliam žmogui jam pritaikytą aplinką. Kaip pasipriešinti, kaip įtikinti valdančiuosius nedraskyti šios puikiai veikiančios įstaigos?
Labai noriu tikėti, jog jie išsaugos „namus” šiems likimo nuskriaustiems vaikams, kuriuose jie jaučiasi laimingi.
Sunku žodžiais perteikti tą gražų, šiltą jausmą, kuris apima prisiminus „Drevinuke” praleistą laiką. Noriu dar kartą nuoširdžiai padėkoti visiems šios įstaigos darbuotojams. Mums, auginantiems vaikus su negalia, nereikia nei užuojautos, nei gailesčio. Mes prašome tik supratimo…
Renovuotos ir naujos klasės pradinių klasių mokiniams.
Kineziterapijos salė.
Masažo kabinetas.
