36 metų darbo su vaikais, daug tai ar mažai? Kasdienė akistata su vaikais, stokojančiais dėmesio, rūpesčio, gal meilės. Ar visos liūdnos istorijos turi gerą pabaigą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškome kartu su Donatu Griškaičiu, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoju.
„Esu baigęs Vilniaus Universitetą ir įgijęs matematiko, dėstytojo kvalifikaciją. 7 metus dirbau Alytaus miesto švietimo įstaigose, dėsčiau matematiką. 1991 metais atsirado galimybė išbandyti save policijoje. Pradėjau tarnybą tuometiniame Alytaus miesto ir rajono policijos komisariate, nepilnamečių reikalų inspektoriumi. Dirbau beveik 25 metus toje pačioje tarnyboje (nors turėjau pasiūlymų pereiti ir į kitus policijos padalinius), tačiau dirbdamas su vaikais ir paaugliais jaučiausi naudingas, įprasminau save, mačiau teigiamus savo darbo rezultatus. Su nepilnamečiais dirbau iki pat policijos reformos, kai buvo panaikinta nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupė, o žmonės dirbę su nepilnamečiais tapo nereikalingais. Tada tiesiog išėjau į atsargą“, – taip keliais sakiniais Donatas pristato save ir savo karjeros kelią.
Donatai, kaip nusprendėte prisijungti prie Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos kolektyvo?
2018 metų liepos mėnesį įvykus vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai Vaiko teisių apsaugos skyriuose buvo įsteigtos naujos pareigybės, mane sudomino budėtojo darbo galimybės. Tai darbas, susijęs su tiesiogine pagalba vaikams, bendravimu su policijos pareigūnais. Supratau, kad galiu ir noriu tai dirbti.
Taigi, 2018 vasarą pradėjau dirbti Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriuje (toliau – VTAS) budėtoju. Kadangi dirbdamas policijoje dirbau su linkusiais nusikalsti vaikais ir paaugliais, ilgainiui supratau, kad nemažai šių vaikų yra patys nukentėję nuo artimiausių žmonių, tėvų, kitų šeimos narių. Jie neturėjo iš ko mokytis gyvenimo vertybių, vadovavosi pavyzdžiu, kurį matė kiekvieną dieną namuose. Visada stengiausi vaikams padėti, o darbas VTAS man suteikė galimybę tęsti šį svarbų darbą.
Papasakokite apie VTAS budėtojo darbą. Koks jis?
Budėtojai darbą pradeda tuomet, kai baigiasi vaiko teisių gynėjų darbo laikas, taip pat dirba savaitgaliais ir švenčių dienomis. Ateiname į darbą vakarais ir dirbame visą naktį, o savaitgaliais beveik visą parą.
Gavę pranešimą iš policijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nedelsdami reaguojame į jį. Vykstame į įvykio vietą ir imamės būtinų priemonių ten esančių vaikų saugumui užtikrinti. Taip pat lankome globojamus vaikus, vykdome kitas mums pavestas užduotis.
Kada sulaukiate daugiausiai iškvietimų?
Daugiausiai iškvietimų gauname vakarais, naktimis. Pastebėjau dėsningumą, kad iškvietimų padaugėja kai gaunamos socialinės pašalpos. Gavę lėšų tėvai nusiperka alkoholinių gėrimų, apsvaigę tampa agresyvūs, pradeda aiškintis tarpusavio santykius, auklėti vaikus, triukšmauja, smurtauja.
Kada atvyksta į pagalbą VTAS budėtojai?
VTAS budėtojus į pagalbą pasikviečia policijos pareigūnai. Pastarieji nuvykę pagal iškvietimą dėl smurto ar kitų galimų veikų ir pamatę, kad įvykio vietoje yra nepilnamečių, praneša apie tai VTAS budėtojams. Tada mes vykstame užtikrinti vaikų interesų.
Kaip į budėtojų atvykimą reaguoja žmonės, tėvai, į kurių namus atvykstate?
Įvairiai. Dažnai būna agresyvūs, žada skųsti mus, grasina atleidimu iš darbo, keikiasi. Saugumą užtikrina policijos pareigūnai, nes jie jau būna įvykio vietoje. Mes juk neturime jokių specialiųjų priemonių, kad apsigintume nuo įširdusių, dažnai neblaivių tėvų.
Ar galėtumėte išskirti kokią nors ypatingą situaciją, kurioje teko dalyvauti kaip VTAS budėtojui?
Buvo atvejis, kai patys vaikai išsikvietė policiją dėl tėvų elgesio. Nuolat matydami girtaujančius tėvus, jausdami nuolatinę nepriežiūrą jau nepajėgė daugiau su tuo taikstytis. Pareigūnai, savo ruožtu, iškvietė mus (VTAS budėtojus).
Vaikai sirgo, karščiavo, todėl nedelsdami vežėme į ligoninę, kad jiems būtų suteikta būtinoji medicinos pagalba. O baisiausia, kad vaikai buvo visiškai praradę pasitikėjimą suaugusiais, nepasitikėjo bijojo kartu važiuoti, nes netikėjo, kad važiuosime į gydymo įstaigą, bijojo, kad nežinia kur juos nuvešime ir atsikratysime. Atvežus į ligoninę jie nurimo.
Tai buvo kone pirmas kartas, kai suaugę žmonės ištesėjo jiems duotą pažadą. Toks didelis vaikų nepasitikėjimas suaugusiais pasėtas šeimoje, kai tėvai nesukuria vaikams saugios aplinkos, nepatenkina būtinų poreikių, meluoja ir nuolat juos nuvilia.
Buvo ir taip, kad vaikai pasinaudojo peiliu, konfliktuodami grasino juo motinai, patėviui. Šiose šeimose nuolat buvo smurtaujama prieš vaikus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Nepakėlę įtampos vaikai irgi ėmėsi smurto. Vėliau vaikams buvo teikiama psichologo pagalba.
Galvojant, analizuojant šiuos atvejus darosi liūdna, kaip tėvai nesuvokia, kad vaikai yra jų ateitis, kad privalo jais rūpintis, bendrauti, išklausyti jų lūkesčius, užauginti dorus žmones, o svarbiausia – mylėti.
