34 metų alytiškė Dana Augulė – vienintelė batsiuvė Lietuvoje, gebanti savo rankomis sukurti ir pagaminti bet kokio modelio batus.
Prieš dvejus metus išsipildė moters svajonė – pabaigusi mokslus Lietuvoje ir Paryžiuje ji pagaliau pradėjo savo batsiuvystės verslą.
Iš šio verslo jau sugebanti išgyventi alytiškė jaučiasi esanti ten, kur turi būti. „Viskas prasidėjo nuo svajonės, o po to jau rutuliojosi savaime“, – sako alytiškė, atradusi savo pašaukimą ir kurianti išskirtinius batus, kuriems prireikia net juvelyrikos žinių.
Profesionali scenografė susižavėjo batsiuvyste
Dana baigusi Alytaus Jotvingių gimnaziją ne iškart mokėsi batsiuvystės amato. Vilniaus dailės akademijoje įgijusi scenografės specialybę ji dirbo renginių organizavimo bei klientų konsultavimo projektų valdymo srityse, bet šie darbai moteriai neteikė džiaugsmo.
Jaunos moters susidomėjimą batsiuvyste paskatino vienas, atrodytų, ne itin reikšmingas gyvenimo įvykis – ji pradėjo šokti bliuzą ir tam prireikė batų odiniu padu. Lietuvoje rasti patogius ir dailius savo nestandartinių matmenų kojai batus odiniu padu buvo rimtas išsūkis. Vienoje firminėje parduotuvėje po ilgų ieškojimų jai pavyko nusipirkti batus odiniu padu. Už juos teko pakloti 300 eurų, bet pradėjusi šokti moteris pajuto, jog batai spaudžia. Juos ,,pranešioti” buvo dar didesnis iššūkis nei surasti.
Tada Dana pradėjo domėtis, kur individualiai yra siuvami batai. Jai pavyko surasti Vilniuje fabrikėlį, kuriame užsiimama tokia veikla. „Kai ten apsilankiau ir manęs paklausė, kokio modelio batų pageidauju bei paprašė nupiešti norimų batų modelį, mano džiaugsmui nebuvo ribų“, – apie netikėtą atradimą pasakoja pašnekovė. Ji iškart suprato, kad batsiuvystė – ta veikla, į kurią ir pati galėtų visa širdimi pasinerti.
Nuo tada moters neapleido mintys apie batsiuvystę. Ji svajojo, kaip pagal klientų pageidavimus piešia batų modelius ir pagal juos siuva batus. „Mintyse regėjau laimingus, švytinčiais veidais žmones, avinčius mano rankomis pagamintus batus“, – pasakoja Dana.
Prieš metus D. Augulė pradėjo savo verslą ir įsirengė dirbtuves Vilniuje.
Pradėjo nuo batų eskizų ir šlepečių
Netrukus aplinkybės taip susiklostė, kad moteris neteko darbo. „Iš pradžių ši žinia mane pribloškė, bet neilgam. Supratau, kad atėjo metas įgyvendinti savo svajonę – tapti batsiuve“, – prisimena Dana. Nors dar neturėjo net jokių batsiuvystės pradmenų, ji nusprendė imtis šio amato.
Savimi pasitikinti moteris pirmiausia paskambino savo draugams bei pažįstamiems ir pasiūlė savo, kaip batsiuvės, paslaugas.
Entuziastingai nusiteikusia moterimi visi patikėjo, netgi paliko avanso. Per vieną dieną ji jau turėjo 12 klientų, nors dar neturėjo net reikiamos įrangos batams siūti. Pirmaisiais metais Dana tik piešė batų eskizus, pagal kuriuos batus jai gamino Vilniaus batų fabrikėlis.
Norėdama augti ir tobulėti pasirinktoje srityje moteris nusprendė ir pati išmokti siūti batus. Pirmiausia ji pradėjo batsiuvystės amato mokytis Kaune, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Šioje įstaigoje per pusmetį trukusį mokymosi laikotarpį reikėjo išmokti pagaminti šlepetes.
Būdama gabi ir darbšti mokinė, pasimokiusi vos tris mėnesius, Dana jau gamino penktą porą batų savo artimiesiems ir draugams. „Pasinėriau visa širdimi į mokslus. Buvau be galo motyvuota. Nuolat lėkdavau pas dėstytojus, kad gaučiau daugiau informacijos ir greičiau įgyčiau reikiamų batsiuvei žinių“, – pasakoja ji.
Besimokydama Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre ji susipažino su vienu garsiausių avalynės meistrų Lietuvoje Boleslovu Kazakevičiumi, kuris su žingeidžia mokine dalijosi patirtimi, mokė teisingai siūti batus.
Taip atrodo D. Augulės darbo stalas.
Savaitė batsiuvystės studijų – 600 eurų
Baigusi vos pusmetį trukusį mokymo kursą ir tapusi batsiuve, moteris jautė, kad jai vis dar trūksta žinių, nesijautė esanti profesionali batsiuvė. ,„Norėjau toliau „augti“ ir tobulėti, todėl pradėjau ieškoti, kur galėčiau toliau semtis žinių“, – sakė ji.
Iš draugų, gyvenančių Paryžiuje, Dana gavo rekomendaciją dirbti Paryžiuje esančioje ateljė „Atelier Beaumarchais“. Pirmiausia ten atliko paprasčiausius darbus: teko valyti, perdažyti, vaškuoti batus, atnaujinti jų odą. Jai teko dirbti su avalyne, pažymėta „Dior“, „Louis Vuitton“, „Chanel“, „Berlutti“ prekiniais ženklais.
Po ilgų ieškojimų moteris Paryžiuje rado batsiuvių mokyklą „Bottier“, kuri prilygsta universitetui. Joje batsiuvystės moko penkerius metus. Tačiau ten mokytis Danai neteko, nes šioje mokykloje priimami tik vyrai.
Tuomet ji susipažino su ESMOD mados mokyklos dėstytoja Patricia Kruz, kuri privačiai mokė batsiuvystės subtilybių. Žingeidžiai alytiškei šioje mokykloje buvo suteikta galimybė gilinti savo žinias.
Mokymasis privačioje mados mokykloje Danai kainavo 600 eurų per savaitę. Tuo metu, kad išgalėtų susimokėti už mokslą, ji ateljė jau gamino batus. „Kol mokiausi, pinigų pakakdavo tik sumuštiniams, miegojau po 4 valandas per parą. Nepaisant to, kasdien tobulėjau ir jaučiausi labai laiminga“, – pasakoja moteris.
Baigusieji tokį mokymo kursą įprastai išmoksta pagaminti vieną batų modelį. Dana sugebėjo išmokti pagaminti net 12 batų modelių. „Žinios, kurias įgijau Paryžiuje, neįkainojamos. Ten jos perduodamos iš kartos į kartą. Lietuvoje per visą gyvenimą nebūčiau tiek sužinojusi, nes mūsų šalyje nėra tokios stiprios batsiuvystės mokymo programos ir iš kartos į kartą perduodamos tradicijos. Visus mažyčius niuansus tenka sužinoti kaip didžiausias paslaptis, kuriomis niekas taip lengvai nesidalina”, – pasakoja alytiškė.
Batsiuvystės mokėsi Paryžiuje.
Gamino 35 dydžio batus senoliui
Paryžiuje lietuvė įgijo įvairios patirties. Jai teko gaminti 35 dydžio batus 70 metų senoliui – tokią mažą pėdą turinčiam vyrui, anot Danos, tektų pirktis batus nebent vaikų batų skyriuje.
Paryžiuje ji išmoko ir odos dulkėmis atkurti sudėvėtų, suplyšusių batų paviršių – dabar – vienintelė Lietuvoje atlieka šią procedūrą. „Paryžiuje žmonės batus perka ilgam, už juos sumoka 2500-3000 eurų. Po kelių metų atneša juos į atelje, kurioje batai odos dulkėmis yra atnaujinami“, – pasakoja alytiškė.
Savo pačios sukurtus batus ji avi jau trečius metus ir sako, kad jie vis dar puikios būklės.
„Tvirti vyrai neturėtų rinktis subtilios odos batų. Jiems rekomenduoju rinktis jaučių odą“, – pataria batsiuvė. Jos teigimu, mūsų suvokiamas subtilus aksomas yra jaunų veršiukų oda, kuri yra labai švelni, subtili ir kokybiška. Paryžiuje populiariausios ungurio odos batai yra ypač subtilūs. Su tokiais batais kasdien nevaikščiosi, nes jie bus labai lepūs, yra daugiau skirti raudonu kilimu vaikščioti.
Alytiškės pagaminti batai.
Naujas iššūkis – batai su liūto galva
Baigusi mokslus Paryžiuje, Dana Grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsirengė dirbtuves ir pradėjo savo batsiuvystės verslą. Ji vis dar bendradarbiauja su ateljė, kurioje dirbo Prancūzijoje.
„Neretai manęs prašo įgyvendinti neįprastas žmonių idėjas. Paskutinis užsakymas, kurį gavau, buvo pagal kliento eskizą pagaminti batus su liūto galva“, – šypsodamasi pasakoja pašnekovė. Jai teko pasimokyti net juvelyrikos, kad įgyvendintų šį sumanymą. Danos teigimu, tokius batus žmonės nusiperka kaip meno kūrinį. Jų kaina – apie 5000 eurų.
Batsiuvystės amato paslaptis įvaldžiusiai alytiškei yra tekęs ir kitas nemenkas iššūkis – klientei iš Milano ji atkūrė 17 amžiaus batų muziejinį modelį.
Batsiuvystė – ir gyvenimo būdas, ir pašaukimas
„Smagu bendrauti su žmonėmis, kurie atskuba pas mane su savo svajone. Man didžiausias džiaugsmas, kai panaudodama savo kūrybines galias, sukuriu geriausią produktą“, – pasakoja alytiškė, kurios senelis irgi buvo batsiuvys.
Dana pripažįsta, kad gaminti batus nėra lengvas darbas. Šis darbas privalo būti atliekamas nepriekaištingai, nes mažiausia klaida reiškia, kad teks gaminti produktą iš naujo. „Tai – juvelyrinis darbas. Turi tapti meistru, kad galėtum vadintis batsiuviu“, – sako trečius metus batus gaminanti alytiškė.
„Iš prigimties esu kūrybiškas žmogus ir man sunku būtų dirbti abstrakčius rezultatus duodančius darbus. Man reikia konkretaus, apčiuopiamo kūrinio, kuriuo galėčiau ilgiau žavėtis“, – sako D. Augulė.
Batsiuvystė jai – ir gyvenimo būdas, ir pašaukimas. Moteris sako, kad iš šio amato Lietuvoje išgyventi galima, tačiau tenka daugiau dirbti negu ilsėtis. Dirbti tenka nuo 6 iki 12 valandų per dieną. „Kad būtum meistras, privalai bent 5 valandas per dieną dirbti“, – sako ji.
Lietuvoje tikrų batsiuvių, gebančių sukurti ir pagaminti batus, yra vos keletas. Danos teigimu, mūsų šalyje batsiuvystė nėra populiarus amatas – jis jau nyksta, eina užmarštin. O jai batų gamyba – ne tik darbas, bet ir kūryba, teikianti labai daug teigiamų emocijų.
Šie batai – jungtinis Danos projektas su Milda Norvaišaite, atlikusia aksomo siuvinėjimą senoviniu stiliumi.
