Alytiškės Audronės Moisienės namuose per šventes spindi dvi eglutės: viena puošta širdžiai mielais, senovinais tradiciniais žaisliukais, kita žaižaruoja originaliais miniatiūriniais kvepalų buteliukais.
Kvepalų buteliukais papuošta eglutė kasmet vietą randa antrame namo aukšte, kur įsikūrusi A. Moisienės dukros Vijos šeima. Būtent Vija, kolekcionuojanti kvepalų buteliukus, ir sugalvojo puošti eglutę neįprastomis puošmenomis.
Sukaupusi beveik šimto mažyčių buteliukų kolekciją, moteris nusprendė juos panaudoti eglės puošybai. Žaižaruojantys buteliukai ant eglutės atrodo paslaptingai, įdomiai, o smalsaujantys svečiai juos gali nusikabinti, pauostyti – visuose yra kvepalų.
„Kvepalai – mano dukters stichija, tai ji buteliukais žaliaskarę ir puošia. Kartais dar pakabina ir įdomių, nematytų žaisliukų, kurių taip pat randa ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Aš sakau, kad jos eglutė naujoviška, o ta, kurią puošiu aš – senoviška“, – šypsojosi 61 metų A. Moisienė.
Pati Audronė savo senovišką eglutę pirmame aukšte puošia daug menančiais, šiltus prisiminimus sukeliančiais žaisliukais. Kabindama juos ant eglės, moteris prisimena šventes, kai pati dar buvo vaikas ir žaliaskarę puošdavo su savo tėvais.
„Mano turimi senoviniai žaisliukai – man labai brangūs dvasine prasme. Penkis jų man mažytei maždaug 1962 metais iš Maskvos parvežė tėtis. Tuomet man jie atrodė kaip stebuklas, nieko panašaus nebuvau mačiusi. Aš tuos žaisliukus išsaugojau iki šių dienų. Nupuošusi eglutę, visuomet juos įvynioju į senus laikraščius – jie man atrodo tokie trapūs. Žinoma, kai kuriuos senovinius žaisliukus esu pirkusi ir pati. Kiekvienas jų sukelia daugybė prisiminimų“, – pasakojo A. Moisienė.
Eglutės puošimo tradicijas ji perėmė iš savo tėvų. Dabar žmonės labai skuba kuo greičiau papuošti žaliaskares, tačiau A. Moisienė eglutę puošia tik per Kūčias. Būtent taip darydavo ir jos tėvai. Kūčių vakarą Audronė eidavo su tėvu į mišką rinktis eglutės ir jos ieškodavo kuo didesnės.
„Tuomet žaisliukų būdavo mažai, tad eglę puošdavome raudonais obuoliukais, juos pagražindavome „sniegeliu“ – vatos gumulėliais, kabindavome ir saldainių. Mano tėvai gyveno neprabangiai, verstis buvo sunku, bet mama visada norėdavo iš mažų smulkmenų sukurti jaukumą, grožį, ir tam nereikėdavo brangių materialių dalykų, užtekdavo tik noro ir fantazijos“, – kalbėjo alytiškė.
Sekdama tėvų pavyzdžiu, A. Moisienė ir dabar stengiasi puoselėti tradicijas, kurios buvo svarbios jos tėvams. Kūčių stalui alytiškė renkasi lietuviškus tradicinius valgius – tądien jos namuose nebūna jokių jūros gėrybių ar įmantrių patiekalų. Moteris pati kepa ir taip vadinamus „kleckus“.
„Gal ir netaisyklingas žodis, bet aš kitaip jų vadinti negaliu. Visi mes sakome „kleckai“ ir viskas visiems aišku. Aš kepu „kleckus“, dukra – sausainius angeliukus. Bet svarbiausia, kad visi Kūčių dieną būtume kartu. Ir labai gerai, kai žmonės turi savo tėviškę, gali čia atvažiuoti, susėsti prie bendro stalo ir laukti kažko nepaprasto, tikėtis stebuklo“, – sakė A. Moisienė.
Per kiekvienas Kūčias į tėviškę, kur šiuo metu gyvena Audronė, atvažiuoja ir jos brolis Remigijus su šeima. Moteris nė neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Nereikia nė atskiro pakvietimo, jis laukiamas visada.
A. Moisienės teigimu, tik būnant visiems kartu įvyksta patys didžiausi kalėdiniai stebuklai, namus užpildo šiluma.
„Man kalėdiniai stebuklai susideda ir iš mažų dalykų: eglutės puošimo, Kūčių vakarienės, kalėdinių renginių, pasivaikščiojimų miške ar parke sningant, dovanėlių vienas kitam, atvirukų siuntimo paštu. Bet niekas neatstos didžiausio stebuklo – mylimų ir mylinčių žmonių“, – sakė alytiškė.
