Kol jaunimas veržiasi dirbti į didmiesčius, o apie kaimą nenori net pagalvoti, dzūkaitė Indrė Vitkienė pasielgė visai priešingai. Jauna moteris po medicinos studijų Kaune sugrįžo gyventi į gimtąjį Nemunaičio miestelį Alytaus rajone, kur šalia – visi jai artimi žmonės, o mėgstamą darbą rado Alytuje.
I. Vitkienė jau dvejus metus dirba šeimos gydytoja Alytaus rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centre. Moteris darbuojasi ne tik čia, bet ir Simno ambulatorijoje.
„Dar baigiantis studijoms žinojau, kad norėsiu grįžti arčiau namų, ir iškart savame krašte pradėjau dairytis darbo. Iš pradžių įsidarbinau Simne, o paskui darbo vieta atsirado ir Dzūkijos sostinėje. Šiuo metu kartu su savo šeima gyvenu Nemunaityje pas tėvus ir važinėju dirbti tai į Alytų, tai į Simną“, – pasakojo 30 metų moteris.
Nedidelis miestelis jos visai nevaržo. I. Vitkienė teigė, kad visada buvo kaimo, gamtos vaikas ir jai visuomet norėjosi grįžti ten, kur traukia širdis ir supa artimieji.
Moters vyras kilęs iš Kretingos, ir ji pati buvo gavusi pasiūlymą dirbti privačioje klinikoje Klaipėdoje, bet Indrės tai nesuviliojo – jai norėjosi būti arčiau gimtinės.
Būti medike I. Vitkienė svajojo nuo pat vaikystės. Dar būdama maža mergaite, ji iš močiutės namo parsiveždavo daugybę tuščių dėžučių nuo vaistų ir žaisdavo vaistinę, o paauglystėje padėdavo paukštyną turintiems tėvams ūkio darbuose: gydydavo viščiukus, jais rūpindavosi, pildavo paukščiams lesalo.
„Visada norėdavau padėti gyvūnėliams. Jei tik sunegaluodavo, iškart ieškodavau išeičių, kaip pagydyti. Ir dabar nebijau ūkio darbų, nes tėvai išmokė visko“, – kalbėjo medikė.
Tačiau ūkio darbai liko nuošalyje, kai I. Vitkienė nusprendė studijuoti mediciną. Matydami, kad dukra nuo pat mažens svajoja apie mediko profesiją, ją siekti svajonės skatino ir tėvai. Mokytis lengva nebuvo, laisvalaikio buvo mažai, tačiau mergina niekuomet nenuleido rankų, nes savęs kitoje srityje neįsivaizdavo.
„Kaip sakoma, mokslo šaknys karčios, vaisiai – saldūs. Daug jėgų atidaviau nebe reikalo. Dabar turiu tai, apie ką anksčiau tik pagalvodavau – mėgstamą darbą ten, kur norėjau“, – sakė I. Vitkienė.
Iškart po studijų įsisukti į realius darbus nebuvo paprasta. Reikėjo atrasti ryšį su pacientais, perprasti darbo specifiką. Tačiau dabar moteris savo pacientus puikiai pažįsta, žino jų negalavimus ir džiaugiasi galėdama padėti žmonėms.
„Juk būtent to ir siekiau. Atrodo, lyg tas būtų įaugę į kraują. Smagu, kad su pacientais lengvai randu bendrą kalbą, suprantu jų lūkesčius. Su manimi jie kalbasi ne tik apie sveikatos problemas, bet pasipasakoja ir apie gyvenimą, asmeninius reikalus. Tai rodo, kad žmonės pasitiki, atsiranda ryšys, kuris tarp šeimos gydytojo ir paciento labai svarbus“, – įsitikinusi I. Vitkienė.
Nors darbas dviejose vietose pareikalauja nemažai jėgų, gydytoja tikino, kad žinodama, jog pacientui padėjo, tai padarė laiku ir sulaukė teigiamų rezultatų, ji lyg iš naujo įgauna ryžto tolesniems darbams.
I. Vitkienė lig šiol prisimena vienos pacientės, su dukra išvykusios gyventi į kitą miestą, žodžius: „Mes dar niekada gyvenime neturėjome tokios geros gydytojos“. Medikei – tai pati geriausia padėka. Nuoširdūs žodžiai – viena didžiausių paskatų eiti į priekį ir nenuilsti.
„Per dieną apsilanko mažiausiai 30 pacientų. Laiko jiems norisi skirti kuo daugiau, tačiau įprastai tenka suspėti per 15 minučių apžiūrėti vieną žmogų. Žmonių daug ir įvairių. Kartais net ir grįžus namo, mintyse dar kirba mintys apie konkretų pacientą, apie jo būklę, nes pasitaiko visokių atvejų. Pavyzdžiui, būna, kad pacientas atsisako vykti į ligoninę“, – apie savo darbą pasakojo jauna medikė.
Darbas jos gyvenime užima daug laiko, tad turėdama laisvą minutę, moteris ją visuomet skiria šeimai – vyrui ir trejų metų dukrai. Nors šiuo metu jie gyvena kartu su Indrės tėvais, tačiau jau netrukus planuoja kurtis atskirai.
„Tačiau vis tiek ruošiamės gyventi Alytaus rajone, tik savame būste. Man reikia gamtos, ramybės, savo kiemo, gryno oro. Tada jaučiuosi geriausiai“, – teigė šeimos gydytoja I. Vitkienė, pasilikusi ten, kur širdis.
