Prieš keletą mėnesių, vasarą, į Alytaus Šv. Kazimiero parapiją paskirtas klebonas Rytis Baltrušaitis kalbėdamas apie parapijiečius, miestą ir ateities planus, tiesiog trykšta optimizmu ir gera energija. Dvasininką džiugina alytiškiai ir pilna žmonių bažnyčia šv. mišių metu.
Lengvai bendraujantis, intelektualus 41 metų kunigas turi puikų humoro jausmą, kurį jau spėjo pastebėti parapijiečiai.
„Sekmadienį besibaigiant mišioms klebonas pareiškė, kad lapai šventoriuje yra šventi ir pasiūlė išėjus iš bažnyčios paimti bent po keletą tų nukritusių lapų, tuomet bažnyčios ūkvedžiui Sauliui būtų mažiau darbo šluojant“, – pasakoja mišiose buvusi alytiškė.
Ir, tikrai, išeidami iš bažnyčios žmonės lenkėsi, kėlė nuo žemės po vieną, po du ar kelis pageltusius klevo lapus ir nešėsi nuo šventoriaus. Kažin, ar ūkvedžiui Sauliui nuo to tapo lengviau, bet visiems buvo smagu.
Klebonas R. Baltrušaitis įsitikinęs, kad humoro jausmas neatsiejamas nuo gyvenimo ir kunigystės, tai dažnai padeda išspręsti net ir sudėtingiausias situacijas.
Jo giliu įsitikinimu, žmogus bažnyčioje neturi jaustis baudžiamas. „Jei žmogus, turintis sunkumų, rūpesčių, nesėkmių, ir bažnyčioje bus plakamas, tai kur tada jam atsitiesti?“- svarsto dvasininkas.
Pradėjęs klebonauti Šv. Kazimiero parapijoje, dvasininkas buvo maloniai nustebintas, kad pildosi jo pastoracinės svajonės: „Alytiškiai liturgijos metu duoda grįžtamąjį ryšį! Jie atsiliepia. Tai – gyvas bendravimas, o ne kažkokios „žuvų mišios“, – džiaugiasi R. Baltrušaitis.
Kunigas kiekvieną kartą labai atsakingai ruošiasi liturgijai. „Ji turi būti aktuali, privalo prakalbinti žmogų. Negali būti formalių, skambių frazių kartojimas“, – teigia klebonas.
Jo nuomone, blogai, kai kunigui ruošimasis liturgijai tampa rutina. Gali atsirasti pavojingas apsipratimas su sakraliais dalykais, to R. Baltrušaitis vengia.
„Siekiu, kad liturgija nevirstų į „debesų mokslą“, kad žmogus po pamokslo nesakytų: „Kalbėjo gražiai, bet man nieko nepasakė“, – apie savo tikslus kalba R. Baltrušaitis.
Septyniolika metų kunigystei atidavęs R. Baltrušaitis įsitikinęs, kad eina savo keliu. Selemos kaime (Kazlų Rūdos sav.) gimęs ir užaugęs R. Baltrušaitis prieš atvykdamas į Alytų dirbo Kauno Šv. Mato gimnazijos direktoriumi ir tarnavo Garliavos Švč. Trejybės parapijoje.
Studijavęs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kunigas nepasinėrė vien į teologijos mokslus. Jis įsitikinęs, kad žmogaus dvasiai pažinti reikia ne tik religinių žinių, bet ir pasaulietinių, todėl baigė psichologijos magistro studijas.
Paklaustas apie laisvalaikį kunigas prisipažįsta jaučiantis ypatingą meilę knygai, gamtai, dviračių sportui ir plaukimui. „Alytus – puikus, žalias miestas, apsuptas gamtos“,- džiaugiasi kunigas, leidžiantis daug laiko gamtoje ar mindamas pedalus dviračių takais Alytuje.
Sukaupęs gausią literatūros kolekciją kunigas svarsto, ar joje daugiau pasaulietiškos, grožinės literatūros, ar teologinės ir filosofinės. „Ko gero, laimi grožinė literatūra“, – šypsosi R. Baltrušaitis.
Todėl nenuostabu, kad ypatingą dėmesį klebonas skiria kultūrai. Būdamas vikaru Prienuose R. Baltrušaitis įsteigė krikščioniško teatro studiją, subūrė jaunimą, moksleivius, studentus, pats režisavo spektaklius.
Paklaustas, ar neturi planų įsteigti panašią studiją ir Alytuje, klebonas sako, kad mielai priimtų tokią iniciatyvą iš parapijiečių, tačiau pats to nesiimtų.
Klebonas brandina „Šabo dienos“ idėją. Tai būtų šeštadieninis susitikimas su parapijiečiais, kai žmonės, palikę savo rūpesčius, susirinktų klebonijoje aptarti perskaitytų knygų, pasidalintų pamąstymais prie arbatos puodelio.
