„Pagaliau man sužibo viltis, kad teisybė šiame pasaulyje yra“, – prisipažino alytiškė Gintarė Petraškienė. Buvusi Alytaus sporto ir rekreacijos centro trenerė, kuriai buvo mesti kaltinimai dėl mažametės mergaitės žūties per tragišką autoįvykį treniruotės metu, Kauno apygardos teisme išgirdo išteisinamąjį nuosprendį.
„Puikiai suprantu, kad šis nuosprendis dar gali būti skundžiamas ir Lietuvos Aukščiausiajam teismui, bet vis tiek viltis jau yra. Man kvėpuoti jau lengviau“, – kalbėjo G. Petraškienė. Po skaudžios nelaimės ji nebedirba trenere.
Praėjusių metų rudenį Alytaus apylinkės teismas ją pripažino kalta dėl mergaitės žūties ir nuteisė dėl neatsargaus gyvybės atėmimo bei tarnybos pareigų neatlikimo. Moteriai buvo paskirta trijų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atidedant trejiems metams.
Moteris teigė, kad iki šiol negali pamiršti tos tragiškos dienos, kai jos akyse įvyko baisi tragedija. Po įvykio moteriai pašlijo sveikata, emocinė būklė.
„Sunku iki šiol. Tai labai skaudu, puikiai suprantu tėvus, pati esu mama. Tačiau žinau, kad nusikaltimo nepadariau, kad elgiausi, kaip nustatyta. Norėčiau, kad viskas su šiuo Kauno apygardos teismo nuosprendžiu ir pasibaigtų. Kartais kiti man sako, jei tu nekalta, tai gal reikia prašyti kompensacijos. Bet aš nieko nenoriu, jokių pinigų, bylinėjimosi, tiesiog ramybės, kad pagaliau galėčiau ramiai gyventi“, – teigė alytiškė.
Tragedija, kurią moteris vadina košmaru, įvyko 2014 metų gegužės 29 d. Tąkart G. Petraškienė, būdama dviračių sporto trenere, vorele važiavo kartu su savo treniruojamais vaikais. Prasilenkiant su priešais atvažiuojančiu sunkvežimiu, vienuolikmetė mergaitė griuvo kelio važiuojamojoje dalyje. Sunkiasvorė transporto priemonė galiniais ratais pervažiavo mergaitei per galvą, dėl ko ši patyrė mirtinus sužalojimus.
Bylą nagrinėjant Alytaus teisme buvo teigiama, kad būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, trenerė netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Neužtikrindama saugių treniravimosi sąlygų, ji išvažiavo su dviem mažamečiais ugdytiniais į kelią, einantį mišku, kur ir atsitiko tragiška nelaimė. Nepilnamečius, kurie dar net neturėjo teisės važiuoti keliais, ji išvedė į kelią.
G. Petraškienė viso proceso metu savo kaltę neigė. Apylinkės teismo sprendimą ji apskundė Kauno apygardos teismui.
Pateiktame skunde alytiškė teigė, kad įvykis, kada žuvo mergaitė, nutiko žemės sklype, kurio paskirtis tuo metu buvo ne automobilių eismui, bet miško ūkio. O naudojimo būdas – rekreacinių miškų sklypai. Žemės sklype, kuriame nutiko nelaimė, nei faktiškai, nei teoriškai, remiantis teisės aktų normomis, iki 2015 metų balandžio nebuvo jokių kelių. Kelio servitutas nustatytas tik 2015 metų birželio mėnesį. Tad trenerė miško keliuku su vaikais važiuoti galėjo.
Taip pat skunde alytiškė nurodė, kad Dainų slėnyje įvykio metu bet koks transporto priemonių eismas buvo draudžiamas. O apie tai, kad netoliese vyksta kokie nors statybos darbai, nebuvo jokių įspėjančių ženklų.
Skunde akcentuojama, kad buvo nustatyta, kad sunkvežimis buvo techniškai netvarkingas: vieno iš ratų stabdymo jėga nesiekė 70 procentų kitos ant tos pačios ašies sumontuoto rato didžiausios stabdymo jėgos, veidrodėliai buvo netvarkingi.
Šias ir kitas G. Petraškienės skunde pateiktas aplinkybes išanalizavęs ir baudžiamąją bylą pagal pateiktą skundą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas panaikino Alytaus teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir moterį išteisino. Teismas nustatė, kad alytiškės veiksmuose nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
„Tai istorija, kuri apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Nors keturis metus buvau kalama prie kryžiaus, kad būtent dėl mano kaltės žuvo mergaitė, aš žinojau, kad tai netiesa. Ir dabar, kai pagaliau esu išteisinta, man vis dar sunku tuo patikėti“, – kalbėjo alytiškė.
G. Petraškienei sunkiu metu didžiausia atsvara buvo jos vaikai, kurie vis kartojo: „Mama, nepasiduok“. Šie žodžiai sunkiu metu moterį ir vertė eiti pirmyn.
