Alytiškė menininkė, tautodailininkė Eglė Bylaitienė mena daugybę istorijų apie savo tėvą, profesionalų keramiką Vytautą Brazdžių, kurio darbai ir po kone šimto metų puošia skirtingas Alytaus ir Alytaus rajono vietas: muziejų, bažnyčią, gimnaziją, mokyklą. Jo kūrinių išliko nedaug, bet visi jei – išskirtiniai.
Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje yra V. Brazdžiaus sukurtas Vytis ir herbas. Prie Alytaus kraštotyros muziejaus stovi puikiai išsilaikiusios keramiko nulietos vazos, o Alytaus šv. Angelų bažnyčią puošia V. Brazdžiaus krapyklos – indai vandeniui, ant kurių apatinės dalies dar išlikęs įspaustas menininko antspaudas.
„Tai labai įdomus mano tėvo darbas. Jis jau apie 80-90 metų kabo bažnyčioje, šiek tiek nudėvėtas, bet glazūra vis dar matyti. Aš tiesiog stebiuosi, kad keramikinis darbas taip ilgai išsilaikė ir vis dar yra naudojamas. Ir jo šiuolaikiškumas. Kaip jis galėjo tais laikais padaryti krapyklą pagal šiandienos meno tendencijas? Tai yra profesionalumas,“, – įsitikinusi V. Brazdžiaus dukra Eglė.
Ne mažiau žymus keramiko darbas, Vytis, puošia ir Alytaus rajone esančios Kurnėnų mokyklos bokštą (nuotr. apačioje). Šis Vytis – tai mažų gabaliukų, pagamintų iš šviesios spalvos molio, mozaika.
Ištremto tėvo dukra atpažino jo darbus
Pasak E. Bylaitienės, tėvo darbų, kurie buvo išskirtiniai savo plastiškomis formomis, išliko nedaug. „Turiu jo kurtas vazas. Vieną vazą tėvas parsivežė iš Bechynės Čekijoje, kur Valstybinėje specialiosios keramikos mokykloje studijavo. Ta vaza padengta urano sidabro glazūra. Tokias vazas jis nulipdė septynias. Išliko tik dvi. Vieną tėvas parsivežė į Lietuvą, o kitą paliko mokyklai“, – pasakojo 85-erių E. Bylaitienė.
Ji prisiminė, kad tėvas dirbo labai daug. 1932 ir 1934 metais buvo surengęs didelio pasisekimo sulaukusias parodas Marijampolėje ir Kaune. Apie V. Brazdžių daug kalbėta, išpirkti visi jo dirbiniai, net ir labai dideli ir brangūs.
„Studijų metais, tai buvo tarybiniai laikai, Kaune mums reikėdavo būti agitatoriais, eiti į namus ir dalinti gyventojams pakvietimus, kad jie eitų balsuoti. Man buvo priskirtas Žaliakalnis. Užeinu į vieną namą ir matau, kad tėvo darbas ant bufeto stovi. O man nėra kaip išsižioti, nes tėvas tuo metu į Sibirą ištremtas buvo. Nueinu į kitą namą, vėl tėvo darbas“, – jautriais prisiminimais dalijosi E. Bylaitienė.
Šiandien ji savo senajame name, Birutės gatvėje, saugo gausybę apie savo tėvą surinktų straipsnių, nuotraukų, laiškų, ant aukšto vis dar yra ir V. Brazdžiaus savo dirbiniams lieti naudotos specialios formos.
Po savo namų stogu priglaudė ne vieną jauną žmogų
V. Brazdžius gimė 1897 metais Biržų apskrityje, Lopinių kaime, augo labai didelėje šeimoje. Jo tėvai gyveno pasiturinčiai, todėl sūnus turėjo galimybę mokytis. Jis studijavo Kauno meno mokykloje, įgijo mokytojo specialybę, tačiau, kaip prisimena jo dukra Eglė, tėvą labai traukė keramika.
Kadangi Lietuvoje keramikų tuo metu nebuvo, tik puodžiai, V., Brazdžius išvyko studijuoti į Čekiją. „Taip į jo gyvenimą atkeliavo keramika“, – sakė E. Bylaitienė.
Sukūręs šeimą V. Brazdžius apsigyveno Alytuje, M. K. Čiurlionio gatvėje. Namas buvo dviejų aukštų, apjuostas medine tvorele, primenančia juostų raštus. Čia pat, kieme keramikas įsirengė ir kūrybines dirbtuves, kuriose nuolatos plušo ir vienas, ir su savo mokiniais, o darbus išdegti veždavo į Merkinę – buvo labai susibičiuliavęs su vietos puodžiais.
Anot dukros Eglės, tėvas iš studijų Bechynėje parsivežė savo konspektus, kuriuose buvo surašytos įvairios glazūros formulės. Jis Merkinės puodžius mokė juodosios keramikos, o savo dirbinius į Merkinę ir atgal veždavo sukaišiotus į šieną, kad šie nesudužtų.
„Vieną kartą, grįždamas namo jis pamatė jauną vaikiną, dirbantį kelio darbus. Sustojo, pasikalbėjo su juo ir pasiūlė rudenį atvykti pas mus į Alytų. Prisimenu, kaip mama pasakojo. Ateina tėvas pas mane į mokyklą su kažkokiu jaunuoliu ir sako: „Šitas berniukas gyvens pas mus“. Ir gyveno. Placidas Balynas baigė mokyklą, paskutiniais metais tėvas jį įdarbino raštininku, paskui jis išvažiavo mokytis į Kauną, kur baigė architektūros studijas“, – dalindamasi prisiminimais šypsojosi E. Bylaitienė.
Moteris prisiminė, kad jų namai buvo nuolatos pilni žmonių. Tėvas po savo namų stogu priėmė ne vieną prasčiau gyvenusį mokinį, kuriam padėjo baigti mokslus. Juos visus rėmė, mokė ir suteikė geresnio gyvenimo pamatus. Keramiko dukra pasakojo, kad jau po to, kai tėvas į Lietuvą grįžo iš tremties Sibire, jo šeimą pasiekė laiškas iš Amerikos. Jį atsiuntė tas pats P. Balynas. Laiške jis dėkojo savo mokytojui V. Brazdžiui. (Nuotr. apačioje. Keramiko vazos ir šiandien puošia Alytaus Kraštotyros muziejaus prieigas).
Tremtyje užklupo liga
Su visais bendravęs kaip su sau lygiais, V. Brazdžius buvo labai gerbiamas ir mylimas. Turėjo gerą humoro, nepamatuojamą atjautos jausmą, buvo didelis lietuvybės ir patriotiškumo puoselėtojas. Kaip pasakojo E. Bylaitienė, tėvas labai smerkė vokiečių ir rusų okupacijas, o gatvėje ar turguje sutikęs karius, ne kartą rėžė šiems į akis, ko jie čia atvyko ir ką jie čia veikia.
„Tėvas buvo labai drąsus, labai savarankiškas, gražus, aukštas, lieknas vyras. Dėl savo drąsos ir nukentėjo. Kai gavo pasiūlymą dirbti Dailės institute Kaune, likus vos kelioms savaitėms iki darbo pradžios jį areštavo. Jam padėti dar bandė jo geras draugas profesorius Antanas Žmuidzinavičius, tačiau nesėkmingai. Lageryje ir tremtyje tėvas praleido dešimt metų. Kadangi pateko į labai sunkų lagerį, ten jį pradėjo pulti ligos. Tėvas išseko ir fiziškai, ir dvasiškai“, – kalbėjo E. Bylaitienė.
Visą gyvenimą sunkiai dirbusį V. Brazdžių ir lageryje išgelbėjo keramika. Anot Eglės, tėvas buvo pakviestas dirbti lagerio darbuotojų vaikams statomoje mokykloje. Jis turėjo padaryti papuošimus iš gipso. Dirbti kartu keramikas pasikvietė ir kartu kalėjusį poetą Antaną Miškinį.
„Darydami skulptūras jie išgerdavo pieną, naudotą gipsui gaminti, tai ir padėjo jiems išgyventi. Kai tėvas sugrįžo iš tremties, jis buvo ligotas ir silpnas. Tačiau atsirado žmonių, kurie jam padėjo. Geri žmonės jam būnant tremtyje globojo ir mamą su manimi“, – pasakojo E. Bylaitienė.
Pjautuvą ir kūjį papuošė lelijos žiedu
Per savo gyvenimą padėjęs daugeliui žmonių, grįžęs iš tremties jis juos sutiko ir Alytuje. Vienas jų V. Brazdžiui padėjo gauti darbą. Keramikas gavo užsakymą pastatyti paminklą tarybiniams kariams. Jis padėjo ruošti karių memorialą ir obeliską šalia miesto sodo, buvusio Laisvės angelo vietoje.
„Kadangi tuo laikotarpiu buvo taip reikalaujama, jis ant obelisko uždėjo pjautuvą ir kūjį, bet jį papuošė ne laurų, o lelijų vainiku. Leliją tėvas laikė Alytaus gėle ir mėgo ją naudoti savo darbuose“, – sakė dukra Eglė.
Vėliau V. Brazdžius Merkinėje įkūrė paminklų dirbtuves, kur dirbo ir gyveno dar kelerius metus, iki pat mirties.
