„Mes visi dėl paciento padarome viską, ką galime“, – taip teigia už nuopelnus sveikatos apsaugai miesto savivaldybės skelbtame Nominacijų konkurse apdovanota Alytaus poliklinikos Šeimos medicinos skyriaus vedėja, šeimos gydytoja Vita Klingienė. Moteris įsitikinusi, kad įvertinimo verta ne tik ji, bet ir visi Alytaus miesto gydytojai.
„Drauge tobulėjame, džiaugiamės ir liūdime, dalinamės patirtimi. Neretai gydytojai yra kaltinami abejingumu, tačiau aš nepažįstu nė vieno kolegos, kuris neišgyventų dėl menkiausios nesėkmės. Šimtus kartų mintyse permąstai situacijas, kai pacientui nepavyko padėti taip gerai, kaip norėtųsi“, – kalbėjo 59 metų V. Klingienė, kuriai Alytaus metų apdovanojimų metu buvo įteiktas medalis.
Jau trisdešimt penktus metus Alytaus poliklinikoje šeimos gydytoja dirbanti medikė įsitikinusi, kad žmonėms svarbus ne tik gydymas, bet ir laiku ištartas žodis, mediko bendravimas, parodytas dėmesys, atjauta ar tiesiog patarimas.
Pokalbiui su pacientu gydytojai visuomet norėtųsi skirti kuo daugiau laiko, tačiau jis labai ribotas. Pagal reikalavimus, vienam pacientui geriausiu atveju galima skirti keliolika minučių. Jei užtrunkama ilgiau, susidaro eilės. Gydytojai vos spėja suktis.
„Nuo senovės sakoma, kad gydoma žole, peiliu ir žodžiu. Žodžiui ištarti, išgirsti ir pelnyti paciento pasitikėjimą reikia laiko. O jo gydytojui šiandien labai stinga. Ar galima kokybiška konsultacija, ar liks patenkintas pacientas, kuriam geriausiu atveju, jei nebus papildomų, planine tvarka neužsiregistravusiųjų, galima skirti 15 minučių?“ – retorinį klausimą iškėlė ilgametę patirtį turinti V. Klingienė.
Ir nors didžiąją laiko dalį užima „popierių“ pildymas, tačiau bet kokiu atveju šeimos gydytoja stengiasi net ir per trumpą laiką su pacientu užmegzti ryšį. Tai labai svarbu, nes neretai paaiškėja, kad realios ligos netgi nėra – negalavimus sukelia emociniai išgyvenimai, stresas, užgriuvusios problemos. Būtent tokiu atveju geriausias „vaistas“ yra pokalbis. Pacientai iš karto neatsiskleidžia, prie jų prieiti reikia pamažu.
Pasak V. Klingienės, labai džiugu, jei pavyksta patarti, nuraminti, rasti atsakymus ir išgirsti, kad pabendravus su šeimos gydytoju nereikia nei psichologo.
Medikė savo nuolatinius pacientus gerai pažįsta, žino jų šeimų istorijas, paveldimas ligas. Jos akyse auga jau ketvirta karta. Per visus 35 darbo Alytaus poliklinikoje metus V. Klingienė yra sulaukusi ne vieno pasiūlymo dirbti privačioje gydymo įstaigoje. Tačiau tai jos nesugundė.
„Ir nesigailiu. Šiandien manoma, kad reiktų darbovietę keisti kas keleri metai, kad tai padeda žmogui tobulėti, įgyti naujos patirties. Kažin. Šeimos gydytojo darbas toks pats visur, nesvarbu, kokiame mieste ar po kokios įstaigos iškaba darbuosiesi. Ilgametis darbas vienoje vietoje padeda geriau pažinti kolegas, pacientus“, – įsitikinusi V. Klingienė, nuo pat vaikystės žinojusi, kad rinksis gydytojos profesiją.
Tačiau ji niekada nepagalvojo, kad gyvenimo keliai ją nuves būtent į Alytų. Kaune gimusi ir užaugusi, baigusi medicinos mokslus, pagal tada galiojusią tvarką, ji tris mėnesius turėjo atidirbti pagal paskyrimą. Kadangi Alytus buvo tas miestas, kuriame pageidaujama darbo vieta buvo arčiausiai Kauno, V. Klingienė čia ir atkeliavo.
Moteris buvo įsitikinusi, kad atidirbusi tiek, kiek priklauso, ji vėl grįš į Kauną. Tačiau Alytų ji pamilo. Priprato prie draugiško, visada padėti pasiruošusio kolektyvo, ją supančių žmonių ir Dzūkijos sostinėje pasiliko.
„Niekada nepasigailėjau, kad tapau gydytoja. Į priekį veda pacientų ištartas „ačiū“, kolegų palaikymas, suvokimas, kad kiekviena situacija yra gyvenimo pamoka. Liūdina tik tai, kad kartais žmonės gydytojus ribojančių įsakymų nežino ir nepagrįstai juos kaltina“, – sakė V. Klingienė, kurios darbas užvėrus poliklinikos duris nesibaigia. Kaskart lydi noras žinoti, kaip pacientui sekasi. Ir niekada neapleidžia viltis, kad viskas turi baigtis laimingai.
