Jei tik galėtų, alytiškė Modesta Tarasauskienė mielai pasiskolintų laiko iš tų, kas dejuoja neturintys ką veikti, kuo užsiimti. Alytaus miesto savivaldybės Viešųjų ir užsienio ryšių skyriaus vedėja, trijų vaikų mama džiaugiasi suradusi laisvą valandėlę mėgiamai veiklai, kuri jau tapo ir kitų šeimos narių pomėgiu.
Marketingo ir vadybos mokslus baigusi ir ne vienerius metus šiose srityse dirbusi Modesta prieš trejus metus visai netikėtai atrado širdžiai mielą užsiėmimą – juvelyriką. Ir iki šiol su juo nesiskiria.
Anksčiau parduotuvėse pirkti papuošalai padėti į šalį – dabar moteris puošiasi savos kūrybos, originaliais. Alytiškei jau nereikia sukti galvos ir dėl to, ką išskirtinio padovanoti artimiesiems.
„Kai kas skundžiasi, kad mūsų mieste trūksta veiklos. Tikrai galiu tai paneigti. Augindama trečią vaikelį, nusprendžiau neskubėti grįžti į darbus, daugiau dėmesio skirti šeimai. Žinoma, užsiėmimo su trimis vaikais netrūko. Bet norėjosi kažko naujo, nepatirto, iššūkių.
Pradėjau ieškoti galimybių, kur galėčiau save išbandyti, atsiskleisti visai kitoje srityje. Sužinojau, kad netoli mano namų esančioje Alytaus dailiųjų amatų mokykloje galima mokytis juvelyrikos. Ir tam ryžausi“, – pasakojo M. Tarasauskienė.
Papuošalų kūrimu susidomėjusiai moteriai į rankas teko paimti ir plaktuką, ir reples. Iš pradžių M. Tarasauskienė kurdavo atkartodama baltiškuosius papuošalų motyvus. Tačiau neilgai trukus ėmė gimti savos idėjos, vizijos, kurias ji įgyvendindavo kūryboje, ir taip atsirado originalūs, saviti papuošalai.
Papuošalus Modesta kuria iš žalvario, sidabro, melchioro. Kartais į juos įkomponuoja skirtingus akmenis. Atsakingas skyriaus vedėjos pareigas Alytaus miesto savivaldybėje einanti M. Tarasauskienė prisipažįsta, kad kurdama ji atsipalaiduoja, užsimiršta – tarsi pasineria į kitą pasaulį.
„Juvelyrika reikalauja nemažai pastangų, kruopštumo – juk moteriai nėra taip lengva suvaldyti metalą, tačiau, kai darai, kas tau patinka, viskas sekasi gerai. Kuriant papuošalus puikiai „išsivalo“ galva, skaidrėja mintys. Tuo metu atitrūkstu nuo kasdienybės“, – pasakojo alytiškė.
O kūrybinis procesas dar smagesnis, kai žinai, kad savo kurtu papuošalu pradžiuginsi artimą žmogų. M. Tarasauskienei smagu, kad jos rankų darbo papuošalais jau puošiasi ne vienas.
Gamindama papuošalą konkrečiam žmogui, moteris apie jį galvoja, kurdama „sudeda“ pačias geriausias emocijas, tad kartu su papuošalu padovanoja ir dalelę savo širdies. Alytiškei smagu matyti, kai žmogus jos kūriniu puošiasi, o vėliau paprašo ir naujo papuošalo, kuris papildytų jau turimus.
Neseniai Modesta sulaukė netikėto vienos draugės prašymo – pagaminti papuošalą batui. Eksperimentuoti mėgstančiai alytiškei toks noras buvo savotiška avantiūra, į kurią ji leidosi nedvejodama.
„Iš tikrųjų man netgi labiau patinka eksperimentuoti, ieškoti netradicinių sprendimų, kaip juvelyriką sujungti su kitomis sritimis. Draugei padovanojau universalų aksesuarą, segę, kuria galima papuošti ne tik bato atlapą, bet ir panaudoti ją kaip detalę, pagyvinančią aprangą“, – apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus pasakojo alytiškė.
Atidesni aplinkiniai jos rankose iškart pastebi originalią rankinę. Ją Modesta irgi pasidarė pati. Medinę dėžutę aptraukė juodu aksomu, sukūrė įdomų metalo užsegimą ir rankenėlę. Aplinkiniai dažnai juokaudami teiraujasi, ką gi Modesta toje dėžutę primenančioje rankinėje nešiojasi.
Artėjant Kalėdomas Modesta ir dekoracijų eglutei, kurią pasipuošė darbo kabinete, neieškojo parduotuvėse – ją papuošė savo rankų darbo metaliniais žaisliukais.
M. Tarasauskienės pomėgiu „užsikrėtė“ ir kiti šeimos nariai. Juvelyrinius dirbinius pradėjo kurti ir jos vyras, ir vaikai. Sutuoktinis žmonai pagamino japoniško stiliaus smeigtukus plaukams, o aštuonmetis sūnus mamai padovanojo savo sukurtą žiedą.
„Džiaugiuosi, kad šis užsiėmimas vienija visą mūsų šeimą. Vaikams tai – savotiška edukacija. Taip jie sužino, kad ne viskas perkama parduotuvėse – gražių dalykų galima pasigaminti ir pačiam. O žmogaus gebėjimas kurti yra vertybė. Pastebėjau, kad vis labiau vertinami originalūs, rankų darbo kūriniai. Žmonės to pasiilgę. Ir vis dažniau per šventes jie ieško to, kas išsiskirtų, nebūtų masiškai gaminama“, – kalbėjo moteris.
Ji neabejoja: kiekvienas panorėjęs gali sukurti ką nors gražaus. „Kiekvienas galime rasti širdžiai mielos veiklos. Pati įsitikinau, kad mūsų mieste yra galimybių išmokti ko nors naujo, kurti. Net tada, kai, atrodo, sunku kur ir besuspėti“, – sakė M. Tarasauskienė, neabejojanti, kad ieškoti naujų krypčių, naujos veiklos niekada ir niekam ne vėlu.
