Turbūt teks gyventi palapinėje. Tokia pirma mintis buvo sužinojus, kad vyras už kelionę į egzotiškąjį Maroką sumokėjo vos 95 eurus. Tiek kainavo viena atostogų savaitės žmogui, įskaičiuojant skrydį ir apgyvendinimą viešbutyje. Ir ką – nuskridome. Palapinėje gyventi nereikėjo, o įspūdžių tiek, kad užteks ir kitiems metams.
Lietuvoje spaudžiant šaltukui, norėjosi pabėgti ten, kur spigina saulė. Renkantis kelionę, tikrai neieškojome, kad būtų viskas įskaičiuota, labai patogu – kaip namie. Tikslas – ne patogus viešbutis, baseinas ar gulėjimas paplūdimyje. Nors kartais reikia ir to.
Tad ir šįkart tikėjomės, kad Maroke egzotikos, kontrastų, įdomybių tikrai pasisemsime su kaupu. Išeisime iš komforto zonos ir įspūdžius gaudysime įsisukę į visai kitokį, tai šaliai būdingą ritmą. Ir, žinoma, norėjome keliauti be kelionių agentūros pagalbos.
Skrydis – iš Varšuvos
Kelionę planavo mano vyras – tai jo stichija. Kelionės pasiūlymą už 95 eurus žmogui rado pigių skrydžių bendrovės internetinėje svetainėje. Įvedus kelionės kryptį, svetainėje pateikiami visi galimi pasiūlymai pasirinktu laiku: nurodoma kaina ir viešbutis, kuriame reikėtų gyventi. Pasirinkome patį paprasčiausią variantą, kurio kaina buvo neįtikėtinai maža. Maitinimas, suprantama, čia jau nebuvo įskaičiuotas.
Lėktuvo bilietus įsigijome iki kelionės likus daugiau kaip mėnesiui. Ir skrydis buvo iš Varšuvos. Šiame mieste esančioje aikštelėje palikome saugoti ir automobilį – tai kainavo kur kas pigiau nei, pavyzdžiui, Vilniaus oro uosto aikštelėje.
Palikę automobilį už kelių kilometrų nuo oro uosto esančioje aikštelėje ir sumokėję 17 eurų už jo saugojimą visą savaitę, tos aikštelės automobiliu buvome atvežti iki oro uosto, o po skrydžio vėl iš jo paimti. Mums tai nieko papildomai nekainavo.
Iki Varšuvos nuo Alytaus važiavome keturias valandas. Skrydis iš Varšuvos į Maroko miestą Agadirą užtruko dar kiek daugiau nei keturias valandas.
Viešbutyje buvo net karšto vandens
Taigi gruodžio 6 d. vakare mes jau buvome Agadire. Labai nerimavau dėl viešbučio. Atsiliepimus apie jį paskaičiau tik oro uoste. Nors didelio komforto man nereikėjo, bet turistų rašytos žinutės apie tai, kad viešbutyje nebuvo karšto vandens, jau vertė sunerimti.
Viešbutį pasiekėme taksi automobiliu. Nuo oro uosto iki viešbučio važiavome apie 30 kilometrų, už kelionę sumokėjome 20 eurų.
Viešbutyje administratorė su mumis bendravo anglų kalba. Darbuotojas palydėjo iki kambario. Iškart nuėjome patikrinti, kaipgi su tuo vandeniu. Pasirodo – karšto vandens yra. Tai pamatęs viešbučio darbuotojas, rodos, apsidžiaugė dar labiau negu mes. Turbūt ir pats nežinojo, ar tikrai jo bus.
Viešbutis buvo gerokai „pagyvenęs“, tačiau gyventi galima. Svarbu – stogas virš galvos ir lova. Kiek gi mes jame būsime?
Atskridę pirmą vakarą ieškojome, kur pavalgyti. Suradome iš pirmo žvilgsnio tikrai neblogai atrodantį restoraną, kur lašiša ir jūros gėrybių salotos buvo gero skonio ir šviežios. Sumokėjome panašiai kaip ir kavinėje Lietuvoje. Kaip vėliau įsitikinome, sočiai pavalgyti du asmenys kavinėje Maroke gali už kiek daugiau nei 20 eurų, o mažesnėse, turistams nepritaikytose užeigėlėse – ir pigiau.
Ekskursijas pirkome iš vietinių
Kitą dieną susitikome su viešbučio kelionių organizatoriumi. Tarėmės dėl ekskursijų. Nusprendėme keliauti į spalvingąjį miestą Marakešą ir į mažąją dykumą. Už kiekvieną ekskursiją sumokėjome kiek daugiau nei po 30 eurų žmogui. Tiesa, jų valiuta – dirhamai. Vienas euras atitinka beveik vienuolika dirhamų.
Už ekskursijas pinigus reikėjo sumokėti iš anksto. Tik vėliau, pamatę, kaip kai kurie marokiečiai „laikosi žodžio“, ėmėme nerimauti, ar mus tikrai kas nors į tas ekskursijas nuveš. Turėjome tik kažkokį lapelį su ekskursijos laikais, kainas ir organizatoriaus telefono numerį.
Bet mūsų „neišdūrė“. Gidas atvažiavo dar anksčiau nei tarėmės. Kelionė buvo smagi, mikroautobuse – vien lietuviai. Gidas kalbėjo rusų kalba. Tad vyrui teko vertėjauti, nes aš rusiškai – nė mur mur.
Marakeše – daug chaoso ir daugybė veiksmo. Visi juda, kruta, eina. Didžiulis šurmulys. Pirmiausia aplankėme gamta užburiantį botanikos sodą Jardin Majorelle. Jį sukūrė vienas prancūzų menininkas. Šį sodą valdė ir garsusis dizaineris Yves Saint Laurent. Būtent čia išbarstyti jo pelenai.
Nors sodas gražus, daug turistų, bet man labiau norėjosi pabuvoti ten, kur verda tikras vietinių gyvenimas. Apsilankę rūmuose, kur kadais su haremu gyveno viziris, galop atvažiavome į garsiąją pagrindinę miesto aikštę Jemaa el-Fna. Čia – nuolatinis veiksmas, gyvastis. Gyvačių kerėtojai siūlo nusifotografuoti su kobromis, kiti – įsiamžinti su beždžionėlėmis. Vyrui gyvačių kerėtojas gyvatę prikišo praktiškai prie veido. Gidas patarė jų vengti, nes gali būti nuodingos.
Aikštėje vaikščioja persirengėliai, skamba įvairūs muzikos garsai, vyksta improvizuoti šou. Čia pat gaminamas abejotinai atrodantis maistas – net avies galvos. Trumpai sakant – čia galima pamatyti visko.
Tiek veiksmo, chaoso, įdomybių vienoje vietoje dar neteko matyti, bet būtent čia pasijaučia tikroji vietinių gyvenimo, Marakešo dvasia. Įdomi detalė – pasakojama, kad aikštėje kažkada buvo kertamos galvos.
Visai prie pat aikštės – milžiniškas Marakešo turgus, kur gali įsigyti pačių įvairiausių gaminių. Einant lydi visokiausi kvapai – prieskonių, šviežiai spaustų sulčių, saldumynų. Visi viską siūlo – tik pirk. Turgus primena labirintus, iš kurių sunku rasti kelią atgal.
Po viso šurmulio, įspūdžių, kuriuos patyrėme Marakeše, kitą dieną keliavome į mažąją dykumą. Šįkart – jau ne su lietuviais. Džipe važiavome kartu su marokiečių pora ir dviem indų tautybės vyrais. Vairuotojas pakeliui mums aprodė pačius gražiausius gamtovaizdžius, vandenyno pakrantėje įsikūrusius kaimelius, važiavome pro nesibaigiančias stepes, sutikome daugybę atokiose vietose gyvenančių žmonių. Laukinė, užburianti gamta, gyvūnija ir neįkyrūs, kuklūs kaimo žmonės – visiškas kontrastas miestui.
Vienas žvejas mus pakvietė į savo namelį, pavaišino arbata, papasakojo apie gyvenimo sąlygas. Pakeliui sutikome mažą berniuką su asilėliu, kuris kuklindamasis leido su gyvūnu nusifotografuoti ir saugojo, kad jis nepabėgtų. Asiliuką pavaišinome mandarinais. Važiuodami pamatėme besiganančius kupranugarius, kurie buvo visai ne baikštūs.
Stojome apžiūrėti kiekvieną žavintį gamtos kampelį. Nors gamta ir skurdoka, tačiau vis vien atrodo egzotiškai. Prieš nukeliaudami į dykumą dar pietavome kukliame vietinių namelyje, pagal visas marokiečių tradicijas. Prie vieno staliuko ant žemėje padėtų pagalvėlių susėdome skirtingų tautybių žmonės. Valgėme tradicinių marokiečių patiekalo tadžino – troškinio su mėsa, daržovėmis ir kuskusu, atnešto specialiuose moliniuose induose. Po to, žinoma, mandarinai ir velniškai saldi arbata.
Prekeiviai turistus „užuodžia“ iš tolo
Laukdami šių ekskursijų, kiek galėjome pėsčiomis išnaršėme Agadirą. Netoli viešbučio – Atlanto vandenynas. Didelis, švarus paplūdimys. Maudytis nesiryžome, tik įmerkėme kojas. Didelių karščių gruodžio mėnesį čia nebuvo. Per pietus, pakilus saulei, oro temperatūra siekė 25 laipsnius. Vėliau pradeda staigiai atšalinėti, prireikia net striukės.
Tad toliau apie Agadirą. Ten, kur stovi viešbučiai, šalimais viskas orientuota į turistus. Tačiau atitolus nuo turistinių vietų, pajunti tikrąją Maroko dvasią.
Buvome prisiklausę kalbų apie įkyrius prekeivius. Ir tikrai – atsikratyti jų sudėtinga. Geriausia ignoruoti. Jie turistus „užuodžia“ iš tolo. Ir nepamiršta pasiūlyti pagalbos, kuri, greičiausiai, bus ne už dyką.
Būdama šviesiaplauke, negalėjau išvengti jų įkyraus dėmesio. Tik priėję jie imdavo sveikintis, bandydavo susikalbėti įvairiomis kalbomis ir spėliodavo, iš kur mes esame. Jei ir neatsakydavome, vis tiek vardindavo, kol atspėdavo. Mane kažkodėl pavadindavo Šakira – galbūt dėl šviesių banguotų plaukų.
Agadire kuo greičiau norėjome apsilankyti turguje. Man turgus – ta vieta, kur po vienu stogu gali pamatyti tiek daug tos šalies gyvenimo, bendravimo. Kaipgi kelionė į Maroką neapsilankius turguje.
O čia tiek visko daug. Jei jau prekeivis turi pomidorų – tai visą krūvą. Ir dar pats ant jų sėdi. Jei bananų, tai irgi nors vežimu vežk. Vienas prekiauja vaisiais, kitas šalia puodais, trečias jau batais. Kas kur gali, ten pardavinėja. Visai nesvarbu joks prekių suskirstymas, išdėstymas.
Pirkome bananų, mandarinų, kriaušių. Mandarinų kaina nustebino – tik 30 euro centų kilogramas. Ir jie švieži, skanūs. Pardavėjas vis taikėsi įdėti kuo daugiau. Dar nespėjus sumokėti pinigų, šalia jau prisistatė vaikai, siūlydami prekes sudėti į krepšelį. Kas kaip moka, tas taip pinigus uždirba.
Susidarė įspūdis, kad marokiečiai daugiausia ir apsiperka turguje. Mažose parduotuvėlėse gali įsigyti higienos priemonių, cigarečių, limonado, šokoladukų.
Su taksi be derybų – nė iš vietos
Maždaug 30 kilometrų nuo Agadiro įsikūręs krokodilų parkas. Jame – 300 šių grobuonių. Sumanėme apsilankyti ir čia. Teko ieškoti taksi, kurį rasti nesunku, bet susitarti – beprasmiška. Kalbant apie pinigus, tik ir žiūrėk, kad tavęs „neapsuktų“. Prieš įlipant į taksi, vairuotojas sako vieną kainą, o pradėjus važiuoti – kitą.
Žodis nieko nereiškia. Sakai, kad jūs melavote, o jis vis tiek savo. Iš vieno tokio taksi išlipome tik pradėję važiuoti. Bet ir kitas taksistas papuolė ne ką geresnis. Tarėmės vienaip, bet buvo kitaip. Visgi norėjome patekti į parką, pavargome ginčytis ir sumokėjome kiek didesnę nei buvo sutarta sumą.
Dar Agadire nemažai turistų lankosi parke „Birds Valley“. Čia įsikūręs nedidelis zoologijos sodas, daug augmenijos. Man čia įspūdį paliko daugybė zujančių kačių. Prie parko vienoje vietoje jų teko pamatyti apie 50. Čia jų visokiausių – ir mažų, ir didelių. Katės žmonių nebijo, ateina, žiūri į akis, miaukia, tikisi kąsnelio.
Likusį laiką Maroke praleidome keliaudami išsinuomotu automobiliu. „Ford Fiesta“ nuoma 2 dienoms mums kainavo 60 eurų.
Nuvažiavome į 30 kilometrų nuo Agadiro esantį Rojaus slėnį. Kelionė buvo ekstremali, važiavome siaurais, vingiuotais kalnų keliukais. Atrodė, kad tik kryptelėjus nulėksime į bedugnę. Rojaus slėnyje – vėlgi nuostabi gamta: kalnai, upė, augmenija, gamtos baseinai tarp uolų. Teko ir akmenimis per upę eiti, ir palijus po dumblą klampoti, ir laikantis už uolų, koja už kojos judėti pirmyn.
Maroke dar norėjome aplankyti vandenyno skalaujamą Essaouira miestą. Tačiau nepasisekė. Nuvažiavus ten pradėjo kaip iš kibiro pliaupti lietus. Supratome, kad niekur nepavaikščiosime. Sukorus ilgą kelią, teko grįžti atgal. Visgi pakeliui pamatėme įdomų dalyką – ožkas medyje. Toks vaizdas čia įprastas.
Sunku net ir aprašyti viską, ką pamatėme, patyrėme Maroke. Ir tai – tik labai maža dalis to, ką galima apžiūrėti tokioje didelėje šalyje.
Vaikšto kas kaip nori
Dar noriu paminėti, kad Maroke išragavome įvairiausią maistą: jų troškinius, marokietiškas sriubas, šviežias jūros gėrybes, atsiragavome ką tik išspaustų apelsinų sulčių. Valgėme ir restoranuose, ir mažose užeigėlėse. Kur nekalbėjo angliškai, tiesiog nusivesdavo ir parodydavo, ką turi ir iš ko gali gaminti. Kavinėse dirba ir paaugliai, ir suaugusieji. Paprašius paskaičiuoti, atnešti sąskaitą, padavėjai dažniausiai kainą pasakydavo žodžiu, čia pat užrašydavo ant lapelio ar telefone.
Alkoholis Maroke, be abejonės, nepriimtinas. Jo įprastai galima gauti tik viešbučiuose, ir galbūt dar pilnai turistams pritaikytose kavinėse. Agadire radome ir nedidelę alkoholio parduotuvėlę, bet kainos – itin didelės. O štai visokių rūkalų – su kaupu. Net gatvėse tvyro specifinis kvapas.
Šiaip vietiniai žmonės malonūs, bet visi stengiasi kažkaip prasimanyti ir kuo daugiau išgauti iš turistų. Bet taip yra daug kur. Nepatiko tik tas žodžio nesilaikymas kai kuriais atvejais.
Gatvėse – daug išmaldos prašytojų. Mamos su mažais vaikais, tarp automobilių vaikštančios šeimos. Beje, kalbant apie pėsčiuosius, panašu, kad jie eina, kur papuola. Perėjos nieko nereiškia. Nori praeiti? Lįsk vos ne po ratais. Bet ir pėstieji, ir vairuotojai kažkaip išlaviruoja. Tačiau tas vaikščiojimas, kur papuola, primena jovalą. Ir mes, važiuodami automobiliu, tik ir žiūrėjome, kad neužkabintume kokio pėsčiojo.
Į Maroką nusivežtos suknelės ir sijono neprireikė. Nebuvo taip karšta, o perdaug atkreipti dėmesio, kurio ir taip nestokojome, nesinorėjo. Vietinės moterys čia vaikšto veidus uždengusios burkomis, tik akys matosi.
Nenusivylėme!
Nors prieš kelionę ir baiminausi, kad pasirinkę tokį pigų variantą galime „nusvilti“, tačiau grįžau tikrai nenusivylusi. Pirkome, leidome sau paišlaidauti, mokėjome už ekskursijas, bilietus, nuomavomės automobilį, parvežėme dovanų . Dar pridėkime tai, kiek kainavo nuvykti iki Varšuvos, iš ten parvažiuoti.
Iš viso dviejų žmonių savaitės atostogoms išleidome apie 900 eurų. Jau galvoju apie tai, kad bus galima grįžti dar kartą!
