Lyg atsvara Alytuje vienas po kito dygstantiems naujiems prekybos centrams, dešiniajame Nemuno krante stovi „baltas mūras“, menantis ilgą ir spalvingą miesto istoriją. Jame kadaise veikė limonado dirbtuvė, samanės varykla, buvo įkurdintas net morgas ir iki mūsų dienų išliko istorijos apie jame gyvenusius vaiduoklius.
Pirmajame Alytuje, Jiezno gatvėje, stovintis pastatas, kuriame šiuo metu veikia biblioteka, sveikatos priežiūros centras, o rūsyje įrengta Alytaus kraštotyros muziejaus ekspozicija, yra pats seniausias Alytuje. Manoma, kad pastatas statytas XVI amžiuje. Iš pirminio laikotarpio išlikę du gotikiniai skliautiniai rūsiai.
Kada konkrečiai šis namas pastatytas, niekas tiksliai nežino, rašytiniuose šaltiniuose jis minimas nuo 1786 metų.
Pastate veikė limonado gamykla ir kalėjimas
Apie seniausią Alytaus pastatą informacijos yra labai nedaug, tačiau alytiškis istorikas Vilmantas Dunderis atrado, kad 1786 metais Alytaus ekonomijos inventoriuje minima senoji austerija (užvažiuojamieji namai) kitame Nemuno krante (nuotr. apačioje – kvr.kpd.lt).
Pastatas taip pat minimas 1791 metais miestelėnų skunde dėl A. Tyzenhauso kadaise padarytos miestui žalos. 1792 metais sudarytame Alytaus ekonomijos inventoriuje bei 1797 ir 1847 metais sudarytuose miesto žemėlapiuose galima aiškiai matyti aikštės kampe stovintį pastatą.
Apie pastatą XIX amžiuje trūksta informacijos, o XX a. pastato istorija – permaininga ir spalvinga.
„1928-1935 metais pastate veikė Dzūkų muziejus, pokario metais trumpą laiką pastate Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) laikė areštuotus gyventojus. Dėl to turbūt ir kilo kalbos, kad ten vaidenasi. Ateina žmonės apžiūrėti Kraštotyros muziejaus įrengtos ekspozicijos ir labai dažnai pasakoja visokias legendas, pavyzdžiui, kad tame pastate kažkuriuo laikotarpiu buvęs morgas.
Netgi mums įrengiant ekspoziciją kilo visokių netikėtumų, kaip, pavyzdžiui, trūko vamzdis, vanduo išsiliejo, atrodė, kad kažkas neleidžia ten įsikurti“, – pasakojo Alytaus kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Vilma Jenčiulytė. Ji pridūrė, kad kalbos apie vaiduoklius, dažnai sklinda minint bet kurį seną pastatą (Nuotr. apačioje – Vilma Jenčiulytė. Autorius Galina Tamošiūnienė).
„Baltas mūras“, priglaudęs ne vieną šeimą
Daug informacijos apie seniausią Alytaus pastatą surinko kraštotyrininkė mokytoja Ona Bladienė, ilgus metus dirbusi Pirmojo Alytaus mokykloje (dabartinė Piliakalnio progimnazija) ir 1988 metais prisiminimus surašiusi ant popieriaus lapo.
Duomenis O. Bladienė surinko iš Pirmojo Alytaus gyventojų, gimusių 1908-1912 metais.
„Senieji gyventojai paskojo, kad jau jų vaikystės metais (apie 1915-1920 metus) Pirmajame Alytuje stovėjo mūras. Jis jau tuo metu atrodė senas. Kas ir kada jį pastatė, niekas neprisimena. Vietiniai gyventojai jį ir dabar vadina „baltu mūru“.
Kiek prisimena gyventojai, šiame name, maždaug iki 1930 metų gyveno žydas Chaišius (kiti vadina Chaišenas), kuris išvažiavo į Palestiną apie 1930 metuss. Chaišius namo rūsyje buvo įrengęs degtinės pilstymo patalpą. Jis iš kažkur tai, o gal ir iš Alytaus spirito varyklos, parsiveždavo spirito, į jį pildavo vandenį ir taip darydavo degtinę. Įdomus faktas, kad vandenį atsiveždavo iš Nemuno.
Vėliau šiame name įsikūrė teismas, teismo patalpos buvo pietiniame pastato gale. Teisėjais dirbo Liukpetris, turėjęs sekretorių, kuprotą žydelį, o vėliau Rameza, kuris ir gyveno šiame name (jo šiauriniame gale). Kaip pasakojo senieji gyventojai, prie pastato šiaurinio galo buvo didelis akmeninis priestatas, kurį po karo nugriovė. Kai kurie gyventojai teigia, kad „baltame mūre“ prieš karą yra buvusi ir krautuvė (Nuotr. apačioje – kvr.kpd.lt).
Karo pradžioje name apsigyveno šeimos, nes miestas jau pirmomis karo dienomis buvo labai sugriautas, daug šeimų liko be pastogės.
Po karo name gyveno daug šeimų, turėdamos po vieną kambarį arba net dvi šeimos gyveno kartu. Tai – Černiauskienė su dukra, Liuba ir Ališauskaitė su dukra Hele. 1950 metais pietinėje namo dalyje apsigyveno Valuckienės Viktorijos šeima, name gyvena Burbienė Marija su vyru ir šešiais vaikais, jos vyro brolis su žmona Elžbieta. Apie 1952 metus name apsigyveno Saukienė su penkiais vaikais. Taip pat gyveno Rutkauskų šeima (3 asmenys). Apie 1954 m. name apsigyveno Zubrių šeima (5 asmenys).
„Baltas mūras“ turėjo dvejas duris – abejos iš Jiezno gatvės pusės. Apie 1957 metus name buvo atliktas kapitalinis remontas, kuris labai pakeitė namo tiek išorinę pusę, tiek vidų. Namas buvo nudažytas ružava spalva, durys iš gatvės pusės – užmūrytos. Iš kiemo pusės buvo pastatytas nedidelis priestatas, o prie pietinio namo galo – veranda. Taip kad dabar įėjimai į namą yra iš kiemo pusės, iš pietinio ir šiaurinio namo galų. Viduje pastatytos pertvaros.
Taip pat buvo padalinta į dvi dalis išilginė namo siena – rūsys. Rūsio dalyje iš kiemo pusės dar padaryta daug pertvarų. Dabar ten yra namo gyventojų sandėliai (Nuotr. apačioje – kvr.kpd.lt).
Namo rūsyje apie 1952-53 metus kolūkis laikė sėmenis, o vėliau jį perėmė vartotojų kooperatyvas, kuris jame laikė bulves.
Šiuo metu name gyvena keturios šeimos: V. Valuckienės – trys asmenys, V. Migidenkaitės – trys asmenys, S. Bubėno – keturi asmenys, V. Saukos – keturi asmenys, taip pat name gyvena Šaukimaitė Vera.“
Istorija atgaivinta pastatą perdavus muziejui
Alytaus kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Vilma Jenčiulytė pasakojo, kad prieš bene šešerius metus pastatas Jiezno gatvėje buvo perduotas muziejui, jame atidarytas muziejaus filialas (Nuotr. apačioje. Autorius Galina Tamošiūnienė).
Prieš tai, kai senasis rūsys pateko į muziejaus rankas, jame veikė naktinis klubas „VIP“. Senosios skliautinės plytų sienos buvo užtinkuotos, nudažytos ryškia spalva. Buvę savininkai, patalpas paliko netvarkingas, su visais baldais. Nors pastatas jau nuo 1995 metų buvo įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą, rūsyje esančios patalpos atrodė prastai (Nuotr. apačioje – kvr.kpd.lt).
Tačiau atlikus rekonstrukciją senasis rūsys įgavo visai kitą vaizdą: atidengtas mūras, įrengta archeologinė ekspozicija „Kai sieloms neliko medžių“, apšvietimas.
Archeologijos ekspozicija pasakoja apie Alytaus krašto istorijos ištakas. Ekspoziciją sudaro trys dalys. Pirmoji pristato akmens amžiaus radinius Lietuvoje ir titnago reikšmę Pietų Lietuvoje, čia rastus dirbinius iš šios gamtinės medžiagos.
Antroji skirta geležies amžiui, jos akcentas – jotvingių gyvenimas (Nuotr. apačioje – Galinos Tamošiūnienės).
Trečioji – duoklė miestui, nes ir pati ekspozicija įkurta Pirmajame Alytuje. Archeologų radiniai pasakoja Alytaus istoriją nuo jos ištakų iki XVI amžiaus, kai [būsimai arba dabartinei] Dzūkijos sostinei suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Ekspozicijoje [trečioje dalyje] galima apžiūrėti archeologų radinius iš piliakalnio papėdės gyvenvietės, XIV–XVII a. Alytaus kapinyno ir Pirmojo Alytaus aikštės.
Patekti į Kraštotyros muziejaus filialą Jiezno gatvėje galima pro išlikusias autentiškas dvisluoksnes duris, iš išorės apkaustytas metalo lakštu, dekoruotas metalinėmis juostomis ir kniedėmis (nuotr. apačioje. Autorius – Jadvyga Verksnienė).
Projektą „Šimtas Alytaus gyvenimo metų: žmonės ir įvykiai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
