Prieš 22-ejus metus iš Alytaus į Prancūziją emigravusi alytiškė dailininkė Vilma Tacionytė-Alberola – vėl dažnas svečias gimtajame mieste. Moteris prisipažįsta iš naujo pamilusi Alytų, džiaugiasi jo pasikeitimu ir dovanoja miestui savo kūrybą. Jos tapyti piešiniai jau papuošė dvi ikimokyklinio švietimo įstaigas.
Į Prancūziją – paskui mylimąjį
Gimusi ir augusi Alytuje V. Tacionytė- Alberola, baigusi tuometę Pirmąją vidurinę mokyklą, išvyko studijuoti į Vilnių. Dailės akademijoje kostiumo dizaino studijas pasirinkusi menininkė, papildomai lankiusi ir tapybą, šalies sostinėje netikėtai sutiko mylimąjį – prancūzą.
Nors jis tuo metu ir gyveno Vilniuje, tačiau laikui bėgant taip ir nepriprato prie Lietuvos klimato, todėl nutarė grįžti į Prancūziją. Kartu su juo sparnus pakėlė ir V. Tacionytė-Alberola, svečioje šalyje ištekėjusi už prancūzo.
Vos tik atvykusi į Prancūziją, Liono miestą, Vilma ėmėsi ieškoti pragyvenimo šaltinio ir suprato, kad dirbdama pagal savo specialybę – kostiumo dizainą, ji neišgyvens. Kodėl? Lione ši sritis jau buvo užpildyta: miesto gatvėse pilna mažų parduotuvėlių, kur galima įsigyti įvairiausių drabužių – nuo paprastų iki aukštosios mados modelių.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad Lione pamačiau tapytas freskas. Tame mieste yra populiaru tapyti ant sienų. Pagalvojau, o kodėl gi aš negalėčiau to daryti? Ir pabandžiau.
Pradėjau nuo vitrinų dekoravimo, ir žmonės pastebėjo. Prasidėjo užsakymai tapyti sienas vaikų žaidimų kambariuose, iš ten perėjau į salonus, kur piešiau freskas“, – savo kelio pradžią Prancūzijoje prisiminė V. Tacionytė-Alberola.
Pradėjusi tapyti alytiškė teptukų ir dažų iš rankų nepaleido iki šiol. Vilma neabejoja, kad gyvenime yra svarbiausia dirbti tai, kas patinka: darai tai, kas teikia malonumą ir gyveni.
Prieš septynerius pradėjo domėtis Alytaus gyvenimu
Prieš 22-ejus metus išvykusi gyventi į Prancūziją, ryšio su Alytumi V. Tacionytė-Alberola neprarado: čia buvo likusi gyventi jos mama. Moteris kartą per metus grįždavo į Lietuvą jos aplankyti, pailsėti. Tuo metu Prancūzija atrodė labai tolima šalis. Dabar jau viskas – lyg ranka pasiekiama.
Bet V. Tacionytės-Alberolos gyvenime kažkoks lūžis įvyko prieš septynerius metus. Moteris pradėjo po truputį domėtis, kas vyksta šalyje, kuo gyvena Alytus, kokie renginiai čia vyksta. Laikui bėgant alytiškė į gimtąjį miestą grįždavo vis dažniau.
„Gyvenau tarp trijų šalių. Labai daug laiko praleidau Maroke, labai gerai tą kultūrą pažinau. Iš tiesų, jie istoriniais ryšiais labai panašūs į prancūzus. Maroke taip pat tapiau, labai įdomi šalis, kultūra.
Vėliau viskas pakrypo taip, kad daugiau laiko praleisdavau Lietuvoje, be to, mamos sveikata ėmė blogėti. Visos aplinkybės lėmė, kad suartėjau su Lietuva“, – pasakojo dailininkė.
Visai netikėtai ir gimtajame mieste V. Tacionytė-Alberola sulaukė pasiūlymo tapyti. Pirmasis jos darbas šią vasarą papuošė Alytaus lopšelio-darželio „Girinukas“ sienas, o visai neseniai Vilma su miesto moksleiviais užbaigė kitą projektą – išpaišė lopšelio-darželio „Obelėlė“ pavėsinių sienas, darželio pastato fasadą.
„Prancūzijoje yra problema – vandalai teplioja ant pastatų sienų. Pagalvojome kažką gražaus nupaišyti, gal nedrįs tų piešinių niokoti. Pasiteisino. Dar nė vienas mano piešinys nėra sugadintas, nors jų yra ir vadinamuosiuose „karštuose“ rajonuose. Pažiūrėsime, kaip Alytuje tai veiks“, – šypsojosi Vilma.
Alytus – fantastiškas miestas
Paklausus, kaip Alytus pasikeitė per tuos 22-ejus metus, Vilmos net veidas nušvito: „Fantastiškai! Pasikeitė neatpažįstamai, išgražėjęs miestas, puošiasi.
Kas labai patiko, tai – ramybė. Po Vilniaus, didelių Prancūzijos miestų, man čia – pasakiška. Viską pėstute galima pasiekti. Man Alytus patinka, galėčiau jame gyventi. Alytus labai geras miestas“, – liaupsių Dzūkijos sostinei negailėjo V. Tacionytė-Alberola.
Moteris neabejoja, kad net ir čia, kur atlyginimai yra mažesni, įmanoma dirbti ir užsidirbti, jeigu tik noras yra. Svečioje šalyje stiprų pagrindą po kojomis jau turinti Vilma nori duoklę atiduoti ir savo miestui, kažką gražaus čia sukurti, papuošti miestą.
„Traukia šaknys, savas miestas, sava kalba. Sentimentai“, – prisipažino V. Tacionytė-Alberola.
