Lazdijai iškilmingai pradėjo švęsti savo 420 – jį gimtadienį. Kaip ir dera jubiliatui, jau keletą dienų prieš šventę miestas dabinosi gėlėmis, puošėsi vėliavomis, siuntinėjo kvietimus svečiams, užsisakinėjo skanėstus, planavo koncertus, kitus šventinius renginius.
Šventė pradėta iškilmingu Lietuvos valstybės himno giedojimu, Lietuvos, Europos sąjungos NATO ir Lazdijų miesto vėliavų pakėlimu. Šventę pirmuoju raktu – jubiliejinės skynios raktu atrakino rajono savivaldybės meras Artūras Margelis. Po šventinių saliutų Lazdijų garbei, jis tarė sveikinimo žodį miestui ir jo gyventojams. Meras akcentavo, jog, nors miestas jau sulaukė 420 metų, jis vis jaunėja. Tai rodo gausus būrys jaunimo, susirinkusio švęsti Lazdijų gimtadienio. Jauni žmonės – tai viltis, jos Lazdijų miestas ir rajonas dar daugelį metų gyvuos, dar ne viena karta minės gimtojo miesto gimimo dieną…
Šventės dalyvius – lazdijiečius bei miesto svečius – linksmino Lazdijų meno mokyklos, Lazdijų kultūros centro meno kolektyvai bei atlikėjai. Vyko vaikų ir jaunimo folklorinių šokių festivalis „Šokim šokimėlį”, į kurį susirinko per šimtą jaunųjų tradicinės kultūros puoselėtojų. Po to svečiai pakviesti ragauti šventinio torto, kurį kepė daugybės rajono maitinimo bei ugdymo įstaigų kepėjai. Jis buvo ypatingas, nes sudarytas iš 420 gabaliukų, kurių kiekvienas – ypatingo, vis kitokio skonio. Į šiuos skonius torto kepėjos sudėjo visas savo žinias, išmonę, fantaziją ir kulinarinę patirtį. Aktyviausi jubiliejinio torto valgytojai buvo Lazdijų miesto vaikai ir jaunimas – Lazdijų ateitis…
Miesto teises išsaugojo Lazdijų gyventojai
Po gimtadienio torto renginiai persikėlė į Lazdijų krašto muziejų – susipažinti su istoriniu dokumentu, kuris Lazdijų miestui prieš 420 metų suteikė Magdeburgo teises, o tai reiškia – šią, trijų kelių sankryžoje įsikūrusią, gyvenvietę pripažino miestu ir įpareigojo jos valdytojus laikytis tam tikros, privilegijų raštais nustatytos tvarkos. Čia svečiai Lazdijų krašto muziejaus direktorės Dainos Pledienės buvo supažindinti su Lazdijams tuo metu suteiktomis magdeburgėnimis privilegijomis ir jų išskirtinumu. Šis – pats svarbiausias miesto dokumentas, suteikęs Lazdijams miesto teises ir nustatęs jame tvarką, saugomas Alytaus miesto muziejuje, o vakar, Lazdijų miesto 420-ojo gimtadienio proga buvo parvežtas į Lazdijų krašto muziejų.
Iš 16 miestų, kuriems kada nors buvo suteiktos Magdeburgo privilegijos, tik Lazdijams pavyko išsaugoti visas penkias. Ir visos jos saugomos Alytaus miesto muziejuje, kai tuo tarpu kitų miestų – Varšuvoje, Krokuvoje, Vilniuje. Pavyzdžiui, Alytus iš 5 turėtų privilegijų neturi išsaugojęs nė vienos. Nėra žinoma ir Merkinės privilegijų buvimo vieta, kurių ši turėjo net 9… Kaip rodo istorikų surinkti ir rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoti duomenys, daugumos miestų privilegijos buvo saugomis rotušėse arba bažnyčiose. Tuo tarpu Lazdijų miesto – pas privačius asmenis. Tai rodo Lazdijų miesto bendruomenę buvus ypač brandžią ir atsakingą, nes šiuos dokumentus, keliavusius iš kartos į kartą, iš rankų į rankas, išsaugojo iki šių dienų. Ir tik jų rūpesčio dėka jie visi atkeliavo į muziejų. Pirmoji 1597 metų privilegija buvo ypač svarbi miestiečių bendruomenei, nes tai buvo nepakeičiamas jų teisių įrodymas, kurios reikšmę, o kartu išsaugojimą miestiečiai gerai suvokė. Antra, privilegijos buvo aktualios ir Lazdijų seniūnams, nes jose buvo nusakytas seniūno vaidmuo miestelio valdymui bei užfiksuotos iš miestelio jo gaunamos pajamos…
„Žygimantas Trečiasis,
Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Livonijos, o švedų, gotų ir vandalų paveldimasis karalius.
Šiuo mūsų raštu skelbiame visiems kartu ir kiekvienam atskirai, šiandienos ir ateities žmonėms, kam bus reikalinga tai žinoti. Kad mes, norėdami mūsų miestą Trakų apskrityje Lazdijus geresnėje tvarkoje ir naudoje turėti, tiems mūsų miesto Lazdijų valdiniams duodame ir leidžiame šiuo mūsų raštu amžinai visais laikais paveldint Vokišką Teisę, kurią Magdeburgine vadina. Tos teisės papuošimui ir sustiprinimui ir miesto teisminių bylų sprendimui duodame antspaudą, tai yra Briedį su ragais ir tris raktus, ką šiame rašte aiškesniam išsireiškimui nubraižyti – nutapyti paliepėme“ – taip buvo rašoma Magdeburgo teisių suteikimo įžangoje Lazdijams 1597 metais gegužės 17 dieną.
Tvarką nustatė šimtmečiams
Įdomu, kokia Lazdijų mieste gegužės 17 – oji buvo prieš 420 metų: ar tą dieną taip pat, kaip ir vakar, švietė saulė, žydėjo sodai ir dvelkė jau vasariška šiluma? O gal pūtė šaltas žvarbus vėjas, nešantis sniegą? Gal Lazdijų dangumi nuo Lenkijos vis plaukė tamsūs debesys, nešantys lietų? O svarbiausia – ar tą dieną – prieš 420 metų Lazdijų miesto žmonės, miestelėnai, ypač – amatininkai, krautuvininkai, smuklininkai džiūgavo sužinoję, jog karalius Zigmantas Vaza suteikė Lazdijams miesto savivaldybės teises. Magdeburgo teises, kaip jos tuomet įprasta vadinti.
Kai skaitai miesto istoriją nuo to meto, nuo pat pirmųjų miesto gyvenimo dienų, atrodo, jog tuomet nustatyta tvarka įsivyravo amžiams: suteikus Magdeburgo teises, Lazdijuose turėjo būti pastatyta rotušė su laikrodžiu – valdžios įstaiga. Nors toks pastatas atsirado tik po kelių šimtų metų, tačiau aplink aikštę, kuri ir šiuo metu yra centrinė miesto aikštė, kaip buvo nurodyta privilegijų rašte, turėjo būti statomos ir statėsi krautuvės. Buvo leista prekiauti. Per metus nustatytos dvi mugės (dideli turgūs, prekymečiai, paprastai trunkantys ne vieną dieną). Kiekvieną trečiadienį (kaip ir šiuo metu, tik kitoje vietoje) centrinėje miesto aikštėje vykdavo eiliniai turgūs. Prekiautojai turėjo sumokėti mokestį miesto naudai. Mokesčius taip pat mokėjo žemės naudotojai, svaiginamųjų gėrimų gamintojai, malūnininkai, smuklininkai. Į miesto iždą mokesčius taip pat mokėjo pirties, kirpyklos, prekių svėryklos savininkai. Sukauptos lėšos skirtos gatvėms, keliams tiesti ir tvarkyti, namų statybai…
Lazdijai pradėjo švęsti. 420 valandų, iki pat Pasienio fiestos, truksiantys renginiai ne tik įtrauks Lazdijų bendruomenę į šventės šurmulį, bet ir suteiks progą susipažinti išsamiau su gimtojo miesto istorija, su dalykais, dėl kurių galime džiaugtis ir didžiuotis.
