Nemuno į dvi dalis padalintas Alytus didžiuojasi savo tiltais. Nuo aukščiausio ir ilgiausio šalyje Baltosios rožės tilto noriai žvalgosi alytiškiai, prie jo suka į miestą atvykę svečiai. Entuziastai rengia bėgimus Alytaus tiltais, o patys tiltai ramiai skaičiuoja visų jais praeinančiųjų žingsnius ir kiekvienas mena savo paties istoriją.
O ta istorija – tai ne tik pastatymo, nugriovimo ir atstatymo datos, bet ir nutikimai, paslėpti lobiai, istoriniai mūšiai.
Kol pereidavo tiltą, prabėgdavo dvi savaitės!
Alytaus tiltai ir jų istorijos domina ne vieną turistą ir pačius alytiškius. Gidai prie Alytaus tiltų veda ekskursijas, kurių metu galima išgirsti neįtikėtiną dalyką: dar prieš gerą šimtą metų Alytaus tiltai buvo vadinami ilgiausiais pasaulyje!
Tik matuojant ne metrais, o laiku, kurio prireikdavo tiems tiltams įveikti. Pirmiausia tai lietė tuometį miesto tiltą, dabartinio A. Juozapavičiaus tilto pirmtaką.
Po trečiojo Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo, dešinioji Alytaus dalis atiteko Rusijos imperijai, kairioji – Prūsijos karalystei. Abiejose Nemuno pusėse krantuose įsigaliojo skirtingi įstatymai, skirtingos valstybinės kalbos ir skirtingi kalendoriai. Carinė Rusija dešiniajame Nemuno krante nuo 1800 metų grąžino senąjį Julijaus kalendorių, kairiajame krante liko galioti Grigaliaus kalendorius.
Skaičiuojant laiką pagal šiuos skirtingus kalendorius susidarydavo 13 dienų skirtumas. Tad kai žmogus iš vieno Nemuno kranto pavyzdžiui, kovo 1 dieną išeidavo į kitą, kitame krante jis atsidurdavo jau kovo 13 dieną! Kokio ilgio turi būti tiltas, kad 13 dienų prireiktų jam įveikti?! 
Šią istoriją papasakojęs Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkas, istorikas Vilmantas Dunderis juokėsi, kad šiandien ją išgirdę vaikai, situaciją vertina labai įdomiai. Jie iš karto supranta, kokios naudos iš to galima gauti: atsiranda galimybė per metus švęsti ne vieną, o du gimtadienius! „Suaugę apie tai niekada nepagalvoja“, – pastebėjo V. Dunderis.
Trys tiltai susprogdinti tą pačią dieną
Anksčiau alytiškiai turėjo tris tiltus: Kaniūkų, Geležinkelio, kurio vietoje dabar yra pastatytas Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas, bei A. Juozapavičiaus tiltą.
Šiuo metu Alytuje – jau keturi tiltai. Senųjų kompaniją papildė naujausias Tūkstantmečio tiltas. Naujausio tilto – kitoks likimas, o štai visi trys senieji turi ir vieną bendrą istorinį momentą: skirtingu metu pastatyti, jie visi vieną ir tą pačią dieną buvo susprogdinti.
1915 metais rugpjūčio 27 dieną visus miesto tiltus susprogdino atsitraukdama rusų kariuomenė.
Bet visi tiltai buvo atstatyti.
Ant seniausio tilto buvo draudžiama rūkyti
Seniausias tarp Alytaus tiltų – Kaniūkų, kuris nuo pat pastatymo taip ir vadinamas.
Tiltas buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, tiesiant plentą Alytus-Varėna.
Jau pirmasis tiltas buvo panašus į dabartinį: viršutinės santvaros buvo geležinės, važiuojamoji dalis – medinė. Vandenyje stovintys taurai išlikę iki šiol. „Tiltas stovėjo beveik 20 metų, kai per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 metais, puolant vokiečiams, rusai atsitraukdami tiltą susprogdino“, – pasakojo V. Dunderis.
Įsitvirtinus vokiečių kariuomenei buvo pastatytas laikinas medinis tiltas, o netrukus – atstatytas ir metalinis tiltas. Bet važiuojamoji jo dalis buvo medinė, todėl atsirado perspėjanti iškaba: „Tiltu važiuoti ir joti žingsniu, automobiliai – 5 km į val. Laikytis dešinės, nerūkyti!“ 
Pasak V. Dunderio, per Antrąjį pasaulinį karą tiltas išliko sveikas. Tiesa, vokiečiai atsitraukdami jį šiek tiek apgriovė, bet tiltas buvo sutvarkytas ir sėkmingai funkcionavo iki pat 1977 metų, kuomet buvo atlikta tilto rekonstrukcija. Ją vykdant visa viršutinė tilto dalis pakeista iš pagrindų ir tų pačių metų lapkritį atidarytas tiltas, kuriuo važinėjame iki šiol.
Traukinio keleiviai prieš tiltą būdavo išlaipinami
Antrasis pagal senumą – buvęs Geležinkelio tiltas, kurio vietoje dabar yra pastatytas Baltosios rožės – ilgiausias ir aukščiausias pėsčiųjų bei dviračių tiltas šalyje.
Geležinkelio tiltas, sujungęs du Nemuno krantus, iškilo 1899 metais tiesiant geležinkelį nuo Varėnos link Alytaus ir nuo Alytaus link Gardino. Tai buvo vienas pirmųjų geležinkelio tiltų Rusijos imperijoje ir rusų inžinieriai labai juo didžiavosi. Tilto statyba kainavo 700 tūkst. rublių.
Bet tiltas gyvavo labai trumpai, net nesulaukė pilnametystės. Po šešiolikos metų, jį kaip ir Kaniūkų tiltą, susprogdino besitraukiantys rusų kariai.
O Alytų užėmę vokiečiai, kaip ir Kaniūkų tiltą, jį greit atstatė. Vietoj susprogdinto naują, medinį, tiltą pastatė rekordiškai greitai – vos per 63 dienas.
Kadangi tiltas buvo medinis, važiuojant traukiniui, jis siūbuodavo. Pasakojama, kad keleiviai prieš tiltą būdavo išlaipinami ir tiltą pereidavo pėsčiomis. 
Bet šiam tiltui nebuvo lemta ilgai gyvuoti – 1926 metų pabaigoje buvo nuspręsta, kad jis yra nesaugus ir tiltas uždarytas, o galiausiai – visai išardytas.
Liko tik tilto atramos, kurios ilgainiui tapo traukos objektu ir svarbiu kraštovaizdžio akcentu. Ant šių išlikusių atramų pastatytas Baltosios rožės tiltas.
Rastas lobis ar tik pusgrašis?
Istorikas V. Dunderis pasakojo, kad XIX a. pabaigoje, dešiniajame krante ruošiant pamatus tiltui buvo rastas lobis. Bet niekas apie jį daug nekalbėjo.
„Informacija į spaudą apie tą lobį pateko tik po keliolikos metų ir neaišku, kiek ten tų monetų buvo. Teigta, kad rasta tik viena XVI amžiaus lietuviška moneta – pusgrašis. O kas daugiau ten buvo atrasta, taip ir neaišku“, – kalbėjo V. Dunderis.
Jis prisiminė ir dar vieną su šiuo tiltu susijusią istoriją – netoli jo buvo nukautas paskutinis į miestą įsiveržęs vilkas. Tai įvyko geležinkelio tilto apylinkėse 1925 m.
„Eigulys vaikščiojo po mišką ir jį užpuolė vilkas. Žmogus apsigynė, nes turėjo kažkokį durklą pasidaręs. Juo vilką sužalojo, subadė jam akis ir gerklę. Sužalotas žvėris bėgdamas įšoko į Nemuną.
Tuo metu darbininkai Nemune iš vandens surinkinėjo sugriauto tilto likučius. Išvydę sužalotą vilką vyrai jį pribaigė. Kaip pasakojo amžininkai, kurie tai savo akimis matė, vilkas buvo tokio įspūdingo dydžio, kad niekas niekada iki tol dar nebuvo tokio matęs“, – istoriją, įvykusią beveik prieš šimtmetį, pasakojo V. Dunderis.
Titą išardžius, daugybę metų vis pasigirsdavo kalbų apie jo atstatymą, kol galiausiai 2013 metais buvo nuspręsta tą padaryti. Naujojo tilto statyba baigta 2015 metų spalį. Plieninis tiltas sujungė Nemuno krantus ir dviračių takus abiejose upės pusėse. Nuo jo atsiveria įspūdinga Alytaus miesto panorama. Tiltas įtrauktas ir į Lietuvos rekordų sąrašą, kaip aukščiausias šalies pėsčiųjų ir dviračių tiltas.
Šiandieninio tilto pylimą puošia Vlado Kančiausko skulptūra „Žiedas“. Pirmoji skulptūra buvo pastatyta 1981 m., minint Alytaus miesto 400 metų Magdeburgo teisių jubiliejų. Pastačius naują tiltą per Nemuną, senosios skulptūros vietoje 2015 m. pastatyta nauja. Dėl jos virė nemenkos diskusijos.
Svarbiausias miesto tiltas
Dvi atskirtas Alytaus miesto dalis sujungė 1909 metais pastatytas medinis tiltas. Tačiau po poros metų mieste kilęs didelis gaisras pasiglemžė didžiąją dalį miesto statinių, nukentėjo ir medinis tiltas. O dar po keturių metų, jį, kaip ir Kaniūkų bei Geležinkelio tiltus susprogdino traukdamasi rusų kariuomenė.
Atėję vokiečiai, kaip ir kitur, puolė atstatinėti naują medinį tiltą.
„Kol vokiečiai atstatinėjo tiltą, greta buvo laikinai pastatę ir pontoninį, kad vyktų susisiekimas tarp miesto krantų. Atstačius tiltą jis funkcionavo 20 metų. Tiesa, kadangi tiltas buvo medinis, jis nebuvo labai stabilus ir patikimas. Dėl to ne kartą jį reikėjo tvarkyti.
Vėliau, maždaug nuo 1930 metų, dėl tilto būklės kelių valdyba pradėjo po truputį riboti tiltu važiuojančių automobilių svorį. Vienu metu tiltu buvo leidžiama važiuoti automobiliams iki 2 tonų, o sunkesnis transportas turėjo važiuoti aplinkui – per Kaniūkų tiltą“, – tilto istoriją prisiminė V. Dunderis.
Ant jo 1919 metais nukauto karininko Antano Juozapavičiaus vardu pavadintas tiltas alytiškiams buvo gyvybiškai būtinas. Tad senojo vietoje buvo suprojektuotas ir 1937 metų gruodžio mėnesį atidarytas naujas, gelžbetoninis, modernus tiltas. Tai buvo didžiausias ir moderniausiais tiltas Baltijos valstybėse. 
Nors tiltą atidarė, tačiau greta jo dar buvo galima išvysti ir senąjį, kuris po kurio laiko išardytas.
Tačiau naujuoju tiltu alytiškiams nebuvo lemta ilgai džiaugtis. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis susprogdintas.
Iki 1967 metų, kai buvo pastatytas naujas, modernus tiltas, alytiškiai per Nemuną iš vieno kranto į kitą vasarą persikeldavo keltu, žiemą eidavo ledu.
Istorikui V. Dunderiui yra tekę girdėti daug pasakojimų apie to metų alytiškių gyvenimą. Viena istorija mena, kaip moteris, žiemos pabaigoje vežimu, traukiamu arklių, ledu važiavo į dešinįjį Nemuno krantą – gyventojams vežė duonos. Staiga, netoli kranto ledas įlūžo ir vežimas su arkliais ir duona nugarmėjo į vandenį. Laimei, moteriai pavyko išsigelbėti.
Prieš penkiasdešimt metų pastačius naująjį tiltą, juo alytiškiai važinėja iki šiol.
Ilgiausiai statytas Alytaus tiltas – Tūkstantmečio tiltas
Ketvirtasis Alytaus tiltas pradėtas statyti prieš devynerius metus. Kaip teigė V. Dunderis, Tūkstantmečio tiltas – ilgiausiai statytas tiltas Dzūkijos sostinėje. „Tą ir pavadinimas byloja“, – šypsojosi V. Dunderis.
Alytaus šiaurinio apvažiavimo tiltas pradėtas projektuoti 1985 m. Iki 1993 m. buvo parengti privažiavimo kelių prie būsimo tilto projektai. Pablogėjus ekonominei situacijai tilto statyba ne kartą buvo nutraukta. 
Tačiau noras pastatyti Tūkstantmečio tiltą nebuvo numaldytas ir 2011 metais alytiškiai buvo pakviesti į jo atidarymą.
Tarpukarinės Alytaus tiltų nuotraukos šio teksto iliustravimui naudotos iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkiniuose saugomos medžiagos.
Projektą „Šimtas Alytaus gyvenimo metų: žmonės ir įvykiai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
